skirtos eilės buvo tuščios.
Ji visai nebuvo ledo ritulio aistruolė, tik mokykloje teko žaisti žolės riedulį, todėl suprato, kad šių žaidimų taisyklės, ko gero, panašios. Maksas sakė, kad žaidžia dešiniajame krašte, o štai ir jis, vienas žemesnio ūgio žaidėjų aikštėje. O tas didysis viduryje turėtų būti Adamas Šoniganas.
Ėmė jį stebėti. Jie tikriausiai mokosi kažkokio perdavimo. Jautė, kokie yra susitelkę. Nebuvo žiūrovų, tad garsai aidėjo smarkiau – pačiūžų brūžavimas, lazdos tėkštelėjimas į ritulį, nešvankūs šūksniai kuriam jo nesugavus.
Kai komanda nulipo nuo ledo, Serena pasiliko kur buvusi ir ėmė stebėti žaidėjų tarpusavio santykius. Iškart tapo aišku, kad Adamas jų lyderis. Praeidami pro jį kiti žaidėjai ištaikydavo laiko pareikšti nuomonę ar pajuokauti. O jis kitiems vyrams rasdavo tinkamą žodį, pašmaikštaudavo ar plekštelėdavo per nugarą. Jis, Maksas ir dar vienas vyras, kuris, jos manymu, buvo Dilanas, kairiojo krašto puolėjas, pasiliko stovėti, o kiti komandos nariai pamažu išsiskirstė.
Ji pakilo ir ėmė leistis laipteliais jų link, o jie atsisuko ir stebėjo, kaip ji artinasi.
Bet jai patiko tik vienas jų. Tas aukščiausias, stovintis viduryje.
Maksas jai daug ką papasakojo apie Adamą Šoniganą. Kaip apie ledo ritulio žaidėją ir darbuotoją, nušvietė įspūdingiausias jo išaiškintas bylas, net išklojo jų vaikystės žygdarbius.
Tik Maksas pamiršo jai pasakyti, kad Adamas Šoniganas lyg koks mitinis personažas. Lyg Toras, pamanė ji, prisiminusi filmą, į kurį ją buvo prikalbinusios nueiti dukterėčios. Žavus, tvirtas, didingas. Net suprakaitavęs ir nesiskutęs, sunkiai alsuojantis nuo žaidimo, šis vyras tryško žavesiu. Kai jo žvilgsnis nukrypo į ją, pasijuto, lyg jis skaitytų visas jos paslaptis. Tai domino, bet darėsi truputėlį nejauku. Paprastai saugodavo savo paslaptis, kol pati panorėdavo jas atskleisti.
Jo akys buvo ryškiai mėlynos, ne spindinčios iš pasitenkinimo, o įsidėmėtinai mėlynos, iš kurių buvo matyti, kad jis patyręs ir turi tokių prisiminimų, apie kuriuos jai verčiau nežinoti. Net jei nežinotų, kad jis policininkas, būtų spėjusi, kad dirba įstatymo priežiūros ar karybos srityse. Jo žvilgsnis akylas, įdėmus, bet neįskaitomas. Veidas griežtų bruožų ir neskustas. Smakre duobutė tokia gili, kad puikiai tilptų pieštukas.
Vis dėlto labiausiai stebino jo lūpos. Pilnos, minkštos ir jausmingos. Jis laikė jas tvirtai suspaudęs, bet tai menkai tepadėjo. Jos putnesnės nei supermodelio. Jei nesiliaus į jas spoksojusi, apsikvailins.
Tad ji pažvelgė į Maksą, mielą gerąjį Maksą, kuris iškart juos supažindino.
– Adamai Šoniganai, pristatau tau Sereną Long. Serena sutiko keletą kartų tave pakonsultuoti.
Adamas pravėrė burną, lyg norėtų paprieštarauti, bet žvilgtelėjo į Maksą, ir ji suprato, kad visa jie buvo aptarę anksčiau. Jis patylėjo, trinktelėjo vieną pirštinę į kitą ir tarė:
– Taip. Girdėjau.
Ir tai šis vyrukas trokšta su ja pasidarbuoti?
Ji žvilgtelėjo į savo bičiulį, o tas tik gūžtelėjo pečiais.
– Kada norėtum pradėti? – paklausė Maksas.
– Gal po dviejų savaičių, – atsakė Adamas. – Maždaug apie…
Serena tuojau pat jį pertraukė. Jei jis karaliauja aikštėje, nebūtinai turi jai nurodinėti.
– Kad čia atvažiuočiau, kėliausi be penkiolikos penkios. Siūlau pradėti dabar, – tarė ji. Jau paskyrė jam laiką. Nesileis, kad jai diktuotų sąlygas, kai dirba labdarai.
Labdaros gavėjas suburbėjo:
– Aš dirbu. Šiandien turiu būti darbe…
– Sugaišinsiu jus tik pusę valandos, – ji pasisuko ir ėmė rinktis daiktus.
Sau už nugaros išgirdo tyliai kalbant Maksą, bet pakankamai garsiai, kad ji girdėtų – pažįstant Maksą buvo galima suprasti, kad jis taip daro tyčia.
– Jei viską sumausi, sukeisime žaidėjus linijose.
– Kas taip sako?
– Visa komanda. Jau aptarėme.
– Ir tu, Dilanai?
Ji įsivaizdavo, kaip tos didžiulės lūpos iš nuostabos išsižioja.
Dilanas tarė:
– Viskas dėl komandos. Šiais metais norime laimėti. Bent jau leisk jai pamėginti.
Tyla buvo tokia iškalbinga, kad, rodėsi, tuojau pratrūks.
– Gerai, – atšovė Adamas. – Pusvalandį.
Jam einant pro šalį, Dilanas stuktelėjo į žastą.
– Atrodo, išsipildė tavo noras, bičiuli.
Adamas suniurnėjo.
– Gerai, – pasakė Adamas Serenai Long, šios itin savimi pasitikinčios moters akivaizdoje pasijutęs nešvarus ir apsileidęs. Jam pasidarė nejauku, kad ji priminė kadaise jo suimtą moterį. Pagarsėjusią dominantę, žinomą Madam D. vardu. Tuo labiau kad ji dėvi juodus drabužius, batai irgi juodi. Be abejo, toks jos stilius, bet jo neapleido nemaloni mintis, kad portfelyje, beje, irgi juodame, ji slepia odos ir metalo įnagių rinkinį.
– Gerai?
– Pusvalandį. Aš pasiruošęs.
– Svarsčiau…
– Kavinė už kampo, – tarė jis. – Duokite man dešimt minučių persirengti.
Serena ramiai į jį pažvelgė ir linktelėjo.
Jis nuėjo į persirengimo kambarį, palindo po dušu, perbraukė veidą skustuvu ir grįžo daug ramesnis nei prieš penkiolika minučių.
Serena Long tebesėdėjo ten, kur buvo ją palikęs. Ant kelių laikė nešiojamąjį kompiuterį ir buvo su mobiliojo telefono ausine. Jį pamačiusi pasakė į mikrofoną:
– Dabar man susitikimas su klientu. Turiu eiti, – pažvelgusi į Adamą pridūrė: – nenoriu versti jo laukti.
Oi.
Ji pasidėjo viską į šalį ir atsistojo. Adamas sekė jai įkandin link durų. Net jos eisena jam priminė Madam D. Ilgi lengvi žingsniai, vos pastebimas klubų siūbavimas. Nors ir Madam D. gatvės stiliaus drabužiais neatrodė neįprastai. Tiesiog buvo graži, labai patraukli moteris. Pribloškė tai, kas slypėjo po jos išvaizda.
Adamas nenorėjo, kad jam taip nutiktų ir su šia moterimi. Kai tik vyras leidžiasi sužavimas tokios moters, toji kaipmat niekais paverčia visą jo ryžtą.
Jis primygtinai siūlėsi nupirkti jiedviem kavos, o tai suteikė jam progos apsižvalgyti kavinėje, ką jis darė ir kitose viešose vietose. Įgijo šį refleksą daugelį metų dirbdamas policijoje. Jis nepastebėjo nieko įtartino. Dauguma lankytojų buvo verslininkai, pakeliui į darbą užsukę išgerti kavos. Prieš jį stovintys du bėgikai užsisakė žaliosios arbatos. Keletas pavienių asmenų sėdėjo prie staliukų pasidėję priešais kompiuterius ar laikraščius.
Kai jie atsisėdo prie staliuko, kuris, kaip ir daugelio kitų kavinių staliukai ir kėdės, jam buvo per mažas, ji paklausė:
– Ar vis dar varžysimės, kuris iš mūsų viršesnis?
Tik dėl daugelį metų ugdomos savitvardos jis neužspringo kava. Kaip jai pavyko perskaityti jo mintis? Moteris žvelgė į jį šaltu, vertinančiu žvilgsniu. Jis jautė tokią stiprią trauką, kad vos galėjo susikaupti.
Adamas lėtai gurkšnojo karštą kartų gėrimą. Užuot atsakęs į klausimą, jis tarė:
– Nemanau,