pratybas. Tiek težinau, bet net jei ir žinočiau daugiau, jums nesakyčiau. Dėl vieno esu tikras – turime tik kelias savaites šiai vietai parengti prieš atvykstant pirmai kareivėlių kuopai, tad man ir vaikinams teks pasiraitoti rankoves.
– Vadinasi, pasiraitoti rankoves teks ir man. Nenorėčiau būti apkaltinta britų armijos gaišinimu, – tarė Flora, stengdamasi nepanikuoti. Lauke, kroketo pievoje, kariai žaidė improvizuotą futbolą. Flora tikėjosi, kad motina bent sykį padarė tai, ko buvo prašyta, ir liko sodyboje. – Kiek čia jūsų? Kaip ten vadinatės – priešakinė sargyba?
– Tik viena brigada, aš ir dvylika vyrų.
– Dievaži, kai atvykote, atrodė, kad jūsų šimtai.
– Greičiausiai netrukus taip ir bus, bet kol kas būsime tik mes. Ir pulkininkas, žinoma, kai teiksis prie mūsų prisidėti.
Flora atidžiai jį nužvelgė.
– Neatrodote labai paklusnus, kaprale.
– Nejaugi?
– Pulkininkas man panašus į žmogų, kuris naudingesnis būdamas toliau nei čia pat, – spėjo ji.
– Ir jūs kvalifikuota apie tai spręsti, ar ne?
– Ak, dėl Dievo meilės, ar būtinas toks kandumas? – neištvėrė Flora. O jis, nors po jos pykčio protrūkio ir pakėlė antakius, atsiprašinėti nemėgino. Ji spėjo, kad jis iš tų žmonių, kurie sąmoningai, jei tik gali to išvengti, dėl nieko neatsiprašinėja. – Klausykite, tiesa ta, kad nė nenutuokiu, ko iš manęs tikitės, – atsiduso ji. – Tad, susimildamas, jei pasidalytumėte su manimi savo planais, būčiau jums labai dėkinga.
Jo veidas sušvelnėjo, jame pasirodė šypsenos užuomina, kuri labai keistai paveikė Florą.
– Kadangi man ką tik užkrovė… Kadangi ką tik gavau šią atsakomybę, planų dar jokių neturiu. Ne jūs viena patekote į nepažįstamą teritoriją.
– Ačiū. Žinau, kad dėl to neturėčiau pasijusti geriau, bet jaučiuosi.
– Svarbiausia, neikite mekenti savo tėveliui.
– Aš ne avelė, kaprale, – rėžė Flora, – ir tikrai nesu pratusi nešioti paskalas.
– Atsiprašau, nederėjo man to sakyti.
Ji nudiegė jį akimis.
– Tikrai.
Jis ir vėl nustebino ją nusikvatodamas.
– Jūs iš tiesų nirti, ar ne, panele Karmaikl?
O jis iš tiesų nuodėmingai patrauklus, kai tik nuleidžia apsaugines savo sienas.
– Vadinkite mane Flora. Vadinasi, nuskęsime arba išplauksime drauge, – tarė ji, tiesdama jam ranką.
Jis jos nepaspaudė, o tik sumušė kulnais ir nusilenkė.
– Jei ketiname drauge plaukti, vadinkite mane Žeranu.
Žvelgdamas jai tiesiai į akis jis apsuko jos ranką ir pabučiavo į delną, erzindamas ją, versdamas sureaguoti. Jo bučinys privertė pulsą suplazdėti. Regis, taip pat priblokštas kaip ir ji pati, kapralas staiga paleido jos ranką, lyg nukrėstas elektros srovės.
Jiedu tylomis žvelgė vienas į kitą. Jis nusisuko pirmas.
– Derėtų pradėti nuo tos ekskursijos, o paskui jau žiūrėsime, – kimiai tarė jis.
Ar ji tik įsivaizdavo tą žiežirbą tarp jųdviejų, o gal kapralas tiesiog nusprendė jos nepaisyti? Flora buvo tokia sumišusi, kad su malonumu pasekė jo pavyzdžiu.
– Taip, – tarė ji suvokdama, kad galva kinksi kiek nervingai. – Turime planą.
– O tuo metu mano vyrai iškraus daiktus ir įkurs laikiną stovyklą.
– Ak, prašau, tik ne pievoje. Mano motina primygtinai prašė…
– Ji jaudinasi, kad prie jos rožių lysvių išsikasime išvietes?
– Tiesą sakant, mėšlas rožėms labai į gera.
Ji pažvelgė jam į akis ir prisivertė nusišypsoti, kad sumažintų įtampą.
– Tuomet galbūt pasiūlysite tinkamesnę vietą, panele Flora.
– Geriausia vieta būtų aname gale, prie virtuvių. Namas užstos palapines nuo vėjo, pučiančio nuo ežero, be to, šalia turėsite geriamojo vandens.
– Mąstote praktiškai. Aš sužavėtas.
– Dievaži, komplimentas, kaprale… Žeranai.
– Tik konstatuoju faktą.
– Ar teisingai ištariau? Turiu omenyje jūsų vardą. Žeranas.
– Tobulai, – nukirto jis.
Na, iš tiesų – jo nuotaika svyruoja it švytuoklė.
– Kaip šįsyk jus užgavau? Matau, kaip imate šiauštis, – nekantriai tarė Flora.
– Niekaip.
Ji skeptiškai į jį pažvelgė.
– Tiesiog nemanau, kad nuo pat tarnybos pradžios teko išgirsti savo vardą, – pagaliau pripažino jis. – Kone pamiršau, kaip jis skamba.
Ji tučtuojau ėmė atgailauti.
– Nejaugi negaunate atostogų? Atleiskite, bijau, kad nieko apie tai neišmanau.
Žeranas gūžtelėjo pečiais.
– O kodėl turėtumėte? Ne, atostogų negauname. Bent jau ne tokių, kurių užtektų grįžti namo pasimatyti su šeima.
– Su šeima! Tai jūs vedęs, – šūktelėjo Flora, nepaaiškinamai tuo pasibaisėjusi.
– Gerasis Dieve, ne! Nebuvau vedęs, kol reikalai taisėsi, ir tikrai būčiau kvailys, jei tuokčiausi vykstant karui. Net jei būtų kas nors, ką vesti norėčiau, – tarė Žeranas. – Turėjau omenyje savo tėvus, brolius ir seseris.
– Na taip, žinoma, – tarė Flora. – Taip ir supratau. – Ir tikrai suprato, nes instinktyviai juto, kad jis ne iš tų, kurie net būdami vedę flirtuoja su kitomis. Nors su ja jis ir neflirtavo. Ar flirtavo? Ji atsiduso viduje, trokšdama nebūti tokia nekalta. – Tikriausiai jų ilgitės, – tarė ji, stengdamasi surikiuoti savo mintis. – Turiu omenyje šeimą.
Bet Žeranas tik gūžtelėjo, jo veidas užsisklendė.
– Tiesą sakant, pastaruoju metu mažai matėmės, – tarė jis, o kai ji jau rengėsi kamantinėti toliau, nukreipė dėmesį kitur. – Turiu eiti patikrinti vyrų, kitaip jie spardys tą kamuolį visą dieną. Pasimatysime po kelių valandų.
O to jai tikrai nederėtų taip nekantriai laukti, pamanė Flora, stebėdama, kaip kapralas tvirtu žingsniu nueina šalin.
Dabar vyrai jau buvo išsirikiavę ant kelio. Ji negirdėjo, ką jiems sako kapralas. Jis nepriminė karininko, lojančio įsakymus, greičiau kalbėjo su įgimtu valdingumu, verčiančiu karius jo paisyti. Po to jie ėmė traukti nuo vežimų brezentą, po kuriuo pasimatė geležiniai lovų rėmai, palapinės, stalai ir daugybė kitos įrangos, tarp jos ir kažkas, kas siaubingai priminė patrankas. Flora pasuko atgal į sodybą. Diena jau buvo kupina nutikimų, o dar tik pietų metas.
Trečias skyrius
Po trijų dienų Žeranas sėdėjo su Flora rytinėje svetainėje, kur ant senovinio stalo marmuriniu stalviršiu pūpsojo visiškai čia nederantis fonografas. Kambaryje, kaip ir visame name, maišėsi įvairūs stiliai, puikiai atspindintys besikeičiantį įvairių Karmaiklų kartų skonį. Glen Masano dvaras atrodė pernelyg eklektiškas, kad galėtų būti malonus akiai. Vis dėlto tai buvo