Niekada nepamiršk manęs. Marguerite Kaye

nei Robis, savęs nestabdė. Tai tikrai nedžiugino, bet ji suprato, kad visą gyvenimą tiesiog plaukė pasroviui, pati to nė nesuvokdama. Dabar, kai buvo priversta apie tai susimąstyti, ją nugąsdino mintis, kad jei ir toliau leis sau šitaip dreifuoti, virs tokia pat kaip jos motina. Tėvai tiek mažai iš jos tikėjosi, kad juos patenkinti buvo apgailėtinai paprasta. Deja, būtų taip pat apgailėtinai lengva ir juos nuvilti, jei tik ji sugalvotų pasukti savarankišku keliu.

      – Kad ir koks jis galėtų būti, – burbtelėjo panosėj Flora. Priėjusi prie lango, ji niauriai įsižiūrėjo į ežerą. Bėda ta, kad dabar, kai Žeranas ją privertė tai pastebėti, ji negalėjo nuneigti nei nepaisyti to nuolatinio nepasitenkinimo, bet ko nors imtis reikštų veikti prieš tėvų lūkesčius. – Esu prakeikta, jei ko imsiuosi, ir prakeikta, jei nesiimsiu, – ironiškai tarė ji. – Tai visai nepadeda man suvokti, ką galų gale reikėtų daryti.

      Jūs protinga, šmaikšti, praktiška ir aiškiai reiškiate mintis, – sakė Žeranas. Ji dar niekada nebuvo apibūdinta nė vienu šių epitetų, bet Žeranas niekada nesakė, kad ja netiki. Jis neįtikėtinai įžūlus, bet joje jis įžiūri tai, ko kiti nemato, ir tikisi iš jos daug daugiau nei kas kitas. Tai ją ne tik džiugino, bet ir gąsdino. Kas, jei jai nepavyks?

      Mąstyk pozityviai, – pliekė save Flora. Jai pavyks, nes kitaip tai blogai atsilieptų ir Žeranui, o ji troško, kad Žeranui pasisektų. Beveik labiau, nei kad pasisektų jai pačiai. O tai tikrai nauja, nors ir nelabai stebino.

      – Skęsti ar išplaukti, – pakartojo Flora, prisiminusi jųdviejų paktą.

      Staiga mintyse iškilo stebėtinai gyvas nuogo Žerano, plaukiančio greta jos ežere, vandeniui srūvant nuoga nugara ir sėdmenimis, vaizdinys.

      – Vadinasi, tikrai reikia išplaukti, – sumurmėjo Flora, atbulus delnus prispaudusi prie degančių skruostų.

      Ketvirtas skyrius

      Po kelių dienų, besibaigiant spaliui, Flora ir Žeranas buvo palėpėse – kambarių kratinyje pačiame siaurų laiptų viršuje. Nors pagrindinę namo dalį pasiekdavo generatoriaus varoma elektra, čia šviesos nebuvo, išskyrus pro langelį lubose įsprūstantį spindulį ir dukslų jų atsineštų dviejų aliejinių lempų švytėjimą. Tai buvo Floros mintis, nes visi ūkiniai pastatai ir senos arklidės jau buvo perpildytos baldų, tad mažesnius ir vertingesnius daiktus buvo galima sudėti čia, bet dabar ji pati ėmė tuo abejoti.

      – Nežinojau, kad čia tiek visko daug, – tarė ji, niūriai žvalgydamasi aplink.

      Žeranas stovėjo ant slenksčio, įsikibęs į žemą staktą, ir įdėmiai spoksojo į daiktų prigrūstą kambarį.

      – Žeranai? Ar jums negera? Atrodote toks išblyškęs.

      Flora atsargiai pastatė savo lempą ir atbulu delnu palietė jo kaktą. Ji buvo lipni nuo prakaito.

      – Nieko tokio, – atžariai tarė jis, nustūmė jos ranką ir pasilenkęs įžengė vidun. – Suprantu, ką turite omenyje. Dar niekada nemačiau šitiek šlamšto.