jis šyptelėdamas. – Ji jums svarbi, nes jos norite.
Moteris užvertė akis.
– Dieve mano, koks skirtumas? Ta vieta tuščia.
– Ji nėra tuščia.
– Po velnių, sėdės kas nors ten ar ne?
– Ar ne, – pasakė jis ir laukė.
Ji dvejojo. Pirmą kartą nuo tada, kai priėjo prie jo. Dėl to ji ūmai pasirodė pažeidžiama, panašesnė į moterį nei į automatą.
Drakas taip pat ėmė dvejoti.
Dvi vietas jis užsisakė dėl privatumo. Kad niekas netrikdytų minčių, kol jis galvos, kaip susitvarkyti su tuo, kas laukė priešaky. Kad nebūtų žmogaus, su kuriuo tektų patirti įprastus: Sveiki, kaip laikotės, argi naktiniai skrydžiai nėra kančia?
Drakas nebuvo tam nusiteikęs; tiesą sakant, jis retai būdavo nusiteikęs dalytis savo erdve su kitais.
Vis dėlto galėtų pakentėti.
Moteris jam nepatiko, na ir kas? Ji turėjo rūpestį. Jis – sprendimą. Galėjo ištarti: Va bene, signorina3. Galite sėdėti šalia manęs.
– Žinote, – pasakė ji tyliu, įsiūčio kupinu balsu, – vyras, manantis esąs geresnis už visus kitus, kažkodėl kelia pasibjaurėjimą.
Administratorė, spėjusi atsitraukti kone per pusmetrį, išleido į dejonę panašų garsą.
Drakas pajuto, kaip įsitempė visi kūno raumenys. Jei tik tu būtum vyras, – pamanė jis ir akimirką įsivaizdavo, kaip malonu būtų kumštelėti tiesiai į tą pakeltą smakrą…
Tačiau ji buvo ne vyras, todėl jis galėjo pasielgti tik vienaip: nešdintis iš ten po velnių, kol nepadarė ko nors, dėl ko vėliau gailėtųsi.
Drakas atsargiai pasilenkė prie stalo, ant kurio stovėjo nešiojamasis kompiuteris, išjungė jį, įdėjo į dėklą, užsegė šį ir užsimetė rankeną ant peties. Paskui žengė pirmyn; moteris atsitraukė atgal. Jos veidas buvo išbalęs.
Ji buvo išsigandusi. Suprato nuėjusi per toli.
Gerai, – niūriai pamanė Drakas, nors iš dalies suvokė persistengęs.
– Galėjote tyliai prie manęs prieiti, – prakalbo jis balsu, versdavusiu verslo priešininkus pulti ant kelių, – Ir pasakyti: Turiu rūpestį ir būčiau dėkinga, jei padėtumėte.
Į jos veidą grįžo spalva, raudonomis liepsnomis užplūsdama aukštus skruostikaulius.
– Aš būtent taip ir pasielgiau.
– Ne. Tikrai ne. Jūs pasakėte man, ko norite. O paskui – ką aš turėčiau dėl to padaryti. – Drakas suspaudė lūpas. – Deja, sinjorina, toks elgesys buvo netinkamas. Man nusispjaut, ko jūs norite, toje vietoje jūs nesėdėsite.
Jai atvipo žandikaulis.
Velnias. Ar galėjo būti kitaip? Ar jis tikrai ką tik pasakė tuos kvailus ir apgailėtinus žodžius? Ar ji privedė jį iki to?
Judinkis, Valenti, – paragino save Drakas ir jau ketino eiti…
Tačiau moteris nusijuokė. Nusijuokė! Jos išgąstis užleido vietą juokui.
Drako veidas užsidegė dėl pažeminimo.
Atsilyginti tebuvo vienas būdas, ir jis juo pasinaudojo.
Drakas peržengė paskutinį juos skyrusį centimetrą. Jo akyse ji tikriausiai pastebėjo kažką ryškaus ir tvilkančio lyg ledas, nes liovėsi juokusis ir greitai žengė dar vieną žingsnį atgal.
Per vėlu.
Drakas ištiesė ranką. Piršto galiuku perbraukė jai lūpas.
– Galbūt, – tyliai pratarė jis, – galbūt jei mainais būtumėte man pasiūliusi ką nors įdomaus…
Jis apglėbė ją, kilstelėjo prie liekno ir raumeningo savo kūno ir įsisiurbė jai į lūpas taip, tarsi jos būtų jam priklausiusios, tarsi jis būtų Romos princas tais laikais, kai Roma valdė pasaulį.
Drakas girdėjo pritildytą moters šūksnį. Girdėjo, kaip aiktelėjo administratorė.
Paskui girdėjo tik venomis pulsuojančio kraujo tvinksėjimą ir jautė jos burną, saldžią karštą burną…
Ji jam trenkė. Smarkiai. Stebėtinai smagiai užsimojo į šonkaulius. Jos kumštuko dūris prilygo įsiūčiui, kurį pakėlęs galvą išvydo jos akyse.
– Malonaus skrydžio, sinjorina, – pasakė Drakas ir praėjo pro Aną Orsini, palikdamas ją stovinčią ir spoksančią, kaip paskui jį užsitrenkia laukiamosios salės durys; besigailinčią, kad nesugalvojo trinktelėti tam šunsnukiui seksistui ne į šoną, bet į pačią gyvastį.
Pačią visų vyrų gyvastį, – niūriai pamanė ji pasičiupdama rankinį lagaminą ir portfelį, kurie kažkaip atsidūrė ant grindų.
Į tarpkojį.
Antras skyrius
Ana žingsniavo per sausakimšą terminalą tokia įsiutusi, kad vos matė, kur eiti.
Nepakenčiamas paršas! Kvailas mergišius!
Trenkti jam buvo per maža.
Reikėjo iškviesti policininkus. Būtų suėmę jį. Apkaltinę… seksualiniu užpuolimu…
Na, gerai.
Bučinys – ne seksualinis užpuolimas. Tai buvo bučinys. Nepageidautas, todėl viso labo nusižengimas…
Tiesa, to, ką patyrė jos lūpos, niekas nepavadintų paprastu bučiniu.
Tos tvirtos šiltos lūpos. Stangrus aukštas kūnas. Įtempta raumeninga ranka, apglėbusi ją taip, lyg ji būtų prizas…
Arba jo nuosavybė.
Ją nutvilkė įsiūtis. Juk tai tikrai įsiūtis, ar ne?
Tikrai, po velnių.
Išties, reikėjo ne vien jam žiebti.
Kur vartai? Nuo kelioninio krepšio ir portfelio maudė pečius. Smailiakulniai spaudė pėdas. Kodėl, po paraliais, jai neužteko sveiko proto persiauti plokščiapadžiais bateliais? Avėdama smailiakulnius ji vaikšto į teismą. Tyčia. Jie tapo jos uniformos dalimi. Įliemenuotas kostiumėlis su priderintais smailais kulnais. Ana suprato, kad toks įvaizdis tiko kovojant su galingais ir įtakingais prokurorais, kurie akivaizdžiai manė, jog moteris gynėja, o dar pavarde Orsini, bus lengvai perprantama.
Labai ačiū, bet ji tikrai nėra lengvai perprantama, ir norėjo, kad taip ir liktų.
Tačiau bateliai netiko skubėti per oro uostą. Kur, po galais, tie vartai?
Priešingoje pusėje, štai kur.
Ana sudejavo, apsigręžė ir ėmė bėgti.
Kai pasiekė reikiamus vartus, į lėktuvą jau buvo sodinami keleiviai. Ji stojo į lėtai slenkančių keleivių eilę. Jos plaukai buvo išsipešę iš vėžlio kiauto segtuko, sruogos draikėsi aplink veidą ir lipo prie prakaitu išrasojusios odos.
Ana pakreipė rankinį lagaminą, pasirausė priekinėje kišenėje ir išsitraukė įlaipinimo taloną. Jos vieta buvo lėktuvo gale, o anot įkyriai žvalaus per garsiakalbius sklindančio balso, ta dalis jau buvo įlaipinta.
Puiku.
Ji tiek vėlavo, kad patogiausios dėtuvės virš galvų jau bus pilnos.
Ačiū, pone Mergišiau.
Anos eilė judėjo šaltos melasos, lašančios nuo šaukšto, greičiu.
Jam, be abejo, tokių rūpesčių nekils. Pirmosios