Sicilietiškos aistros. Sandra Marton

Tikrai ne. Ji apie tai negalvos!

      Susikaupk, – paliepė sau. – Pamėgink prisiminti, kas rašoma tuose pageltusiuose milijono metų senumo dokumentuose, kuriuos įteikė tėvas.

      Ei, juk nėra taip, kad nebūtų jų skaičiusi…

      Gerai. Ji jų neskaitė. Ne visai. Prieš nuskenuodama į kompiuterį peržvelgė juos, bet seniausi daugiausia rašyti ranka. Itališkai. O jos italų kalbos žinios apsiribojo ciao, va bene ir saujele vaikystėje išmoktų žodžių, kurie mandagioje draugijoje netoli tenuvestų.

      Nesibaigianti eilė artinosi prie vartų.

      O, kad ji būtų turėjusi daugiau laiko ne vien perskaityti užrašams, bet ir pasiruošti skrydžiui. Ana būtų skridusi pirmąja klase, ne ekonomine, leidusi už bilietus sumokėti tėvui, nes jis – vienintelė priežastis, dėl kurios ji ėmėsi šio tuščio reikalo.

      Cezaris galėjo sau leisti sumokėti pačią absurdiškiausią sumą už kelionę pirmąja klasę.

      Ana anaiptol. Negalėjai patogiai skristi už uždarbį, gaunamą atstovaujant daugiausia neturtingiems klientams.

      O pirmojoje klasėje tikrai patogu. Kartą teko ja skristi – kai išlaikė kvalifikacinius teisininkės egzaminus, broliai padovanojo dviejų savaičių trukmės kelionę į Paryžių.

      – Jūs išprotėjot, – pasakė ji tuomet verkdama iš džiaugsmo ir dalydama Rafui, Dantei, Falkui ir Nikolui ašaras bei bučinius.

      Be to, jai teko skristi privačiu, broliams priklausančiu reaktyviniu lėktuvu. Žmogau, ten tai patogumas…

      – Prašyčiau įlaipinimo taloną.

      Ana atkišo savąjį.

      – Dėkoju, – pasakė darbuotoja. Savaime suprantama, žvaliai.

      Ana dėbtelėjo į ją.

      Nėra ko džiūgauti dėl septynių valandų, kurias teks praleisti spaudžiantis lyg ančiuviams aliuminio skardinėje.

      Tiesa, jai patiko skristi ekonomine klase. Taip elgėsi paprasti žmonės, o ji visą gyvenimą, visus dvidešimt šešerius metus, praleido stengdamasi gyventi kaip jie.

      O tai nelengva, kai tavo senis – la famiglia donas.

      Tiesiog ekonominė klasė turi savų trūkumų, – pamanė Ana rampa slinkdama lėktuvo link. Nėra maitinimo lizdų kompiuteriams ir ne tik.

      Pavyzdžiui, tas skrydis į Vašingtoną, kai greta sėdėjęs vaikinas tikriausiai buvo išsimaudęs česnake. Arba skrydis į Čikagą, kai ji buvo įsprausta tarp mamos su verkiančiu kūdikiu vienoje pusėje ir tėčio su rėkiančiu dvimečiu kitoje.

      – Gal norite sėdėti greta? – paslaugiai sučiulbėjo tada Ana.

      Ne. Jie nenorėjo. Paaiškėjo, kad juodu keliavo atskirai, o koks sveiko proto žmogus norėtų padvigubinti rėkiančių vaikų, besistengiančių visus aplinkinius privesti prie vaikžudystės, keliamą malonumą?

      Viena palydovė jos pasigailėjo ir persodino į tuščią sėdynę. Vienintelę tuščią sėdynę.

      Deja, ji buvo prie pat tualetų.

      Lėktuvui nusileidus nuo Anos tvoskė tuo, kas nuleidžiama tuose karsto dydžio kambarėliuose.

      O gal net prasčiau.

      Iš esmės skridimas ekonomine klase buvo panašus į gyvenimą. Ne visada malonus, tačiau turi daryti tai, ką privalai.

      O dabar, – guviai pasakė sau Ana, – reikia spėti peržvelgti užrašus, kol senas kaprizingas nešiojamasis kompiuteris neišsikrovė.

      Pagaliau. Lėktuvo durys visai čia pat. Ana įžengė ir vos susilaikė neišsiviepusi, kai palydovė šypsodamasi pasisveikino: Buona notte4.

      Ne merginos kaltė, kad ji atrodė tarsi nužengusi tiesiai iš reklamos žurnale. Štai Ana žinojo atrodanti taip, lyg kelias dienas būtų nemiegojusi, nesitvarkiusi šukuosenos ir makiažo.

      Geriau pagalvojus, taip ir buvo.

      Tėvas užkrovė jai rūpestį ant pečių prieš dvidešimt keturias valandas, ir nuo to laiko jos tempas nesulėtėjo. Seniai suplanuota kalba būsimiems teisininkams Kolumbijos universitete, jos Alma Mater. Du begaliniai susitikimai. Pasirodymas teisme, beviltiškas žongliravimas darbotvarke ir važiavimas taksi į oro uostą per Manhatano eismą piko valandą tik tam, kad sužinotų, jog jos skrydis atidėtas ir ne, ji negalinti pasikeisti bilieto į geresnę klasę, nors važiuodama taksi suprato turinti tai padaryti, jei nenori įeiti į susitikimą Romoje neturėdama galvoje nė menkiausios naudingos minties.

      Negana to, dar tas… kvailas susidūrimas su tuo vyru…

      O, štai ir jis.

      Lėktuvas buvo senesnio modelio, o tai reiškė, kad valstiečiai, norintys nusigauti iki ekonominės klasės, turi praslinkti pro pirmąją ir verslo klases. Ana gavo puikią progą išvysti jį penktoje A sėdynėje – visus metrą aštuoniasdešimt penkis ar devyniasdešimt, sulenktomis rankomis ir ilgomis ištiestomis kojomis, o penkta B vieta buvo akivaizdžiai ir siutinančiai tuščia.

      Ana sukando dantis.

      Norėjo jam ką nors pasakyti. Ką nors, kas atskleistų, ką ji mano apie jį ir apie vyrus, galvojančius, kad pasaulis priklauso jiems, o moterys turinčios kristi jiems po kojomis kartu su kitais žmonėmis; tačiau jau mėgino tai padaryti ir štai ko pasiekė.