nesiimsime, jis tai darys ir toliau, – bičiulis pažvelgė į Ostiną. – O tada būsime tiek pat kalti, kiek ir jis. Tokie patys, kaip jis.
Ostinas to labai bijojo. Bet taip nebus. Jis pasirūpins, kad taip nenutiktų.
– Ką gi, – pasakė jis ir atsistojo. – Užbaikime tai.
#1
Kalėdinis Trefeno pobūvis bus prašmatnus kaip niekad!
Garsus advokatas Džeisonas Trefenas, visuotinai gerbiamas už savo gerus darbus, rengia kasmetinį šventinį pobūvį. Nors prieš dešimtmetį iškilmių metu įvykusi tragedija užtemdė pokylio tviskesį, Trefenas niekada neatšaukė šio renginio ir Manhatano elitas nekantriai laukia pakvietimų. Sklando gandai, kad dalyvaus ir Džeisono sūnus, dar vienas garsus Niujorko advokatas.
Jaunasis Trefenas nedalyvavo pokyliuose jau dešimt metų, nuo to nemalonaus įvykio, kuris tapo nesantaikos tarp tėvo ir sūnaus priežastimi – vienintelė dėmė jų iki tol nepriekaištinguose santykiuose. Ar pagaliau įvyks visų taip lauktas susitaikymas?
Susitaikymas. Jis buvo neįmanomas, bet Ostino tėvas nė nemirktelėjęs patikėjo, kad tai ir yra jo atvykimo į Kalėdų pobūvį priežastis. Visi tuo patikėjo.
Ostinas nekentė tokių susibūrimų, nes jie veikdavo kaip priminimas. Ypač šis. Paskutinį kartą kalėdiniame Trefenų pobūvyje jis dalyvavo prieš dešimt metų. Jo tėvui labai patiko šventės, bet tikrai ne dėl meilės religijai ar linksmybėms. Jos suteikė progą daryti tai, ką labiausiai mėgo – puikuotis savo turtais ir garsiu vardu. Savo geranoriškumu.
Šiam vakarui buvo numatytas aukcionas, kurio pajamos bus skirtos nuo smurto kenčiančių moterų globos namams.
Kokia ironija. Jei Ostino įtarimai buvo teisingi, nedaug žmonių savo kelyje buvo palikę tiek emocinio smurto patyrusių moterų, kiek pats Džeisonas Trefenas.
Be abejo, spauda tuo niekada nepatikėtų, nes jis buvo garbinamas. Beveik kasdien vakaro žiniose šis vyras komentuodavo seksualinio priekabiavimo ir išnaudojimo atvejus, spjaudydamasis ugnimi ir siera ant vyrų, išdrįsusių nuskriausti moteris. Ant mizoginistų1 ir jų galios žaidimų.
Bet Ostinas žinojo, kad Džeisonas tėra vilkas, smerkiantis lapes už plėšrumą.
Viešumoje jis pasirodydavo apsigaubęs genialaus ir tviskančio melo skraiste. O aplinkiniai pataikaudavo, žavėdamiesi jo pasiekimais ir gerumu.
Šie metai nesiskyrė nuo kitų. Į pobūvį, didžiausią iš trijų suplanuotų, tėvas buvo sukvietęs buvusius ir dabartinius klientus, žymiausius Niujorko grietinėlės atstovus.
Aplinka tviskėjo prabanga ir turtu, viliodama susirinkusias šarkas, nė nesusimąstančias, kad po apgaulinga išore viskas niūru ir purvina.
Taip buvo ir prieš dešimt metų.
Ostinas puikiai prisiminė paskutinį pobūvį. Jis pasibaigė artimos bičiulės mirtimi. Ir dėl to kaltas buvo jo tėvas.
Ostinas neketino su tuo susitaikyti. Jo tikslas buvo atkeršyti. Bet tam turėjo vėl suartėti su tėvu. Ne veltui sakoma – būk artimas su savo priešais.
Ostinas svarstė, kaip Džeisonas sureaguos į sūnaus palaidūno sugrįžimą. Tikriausiai iškels puotą, o to Ostinas labiausiai bijojo. Bet dabar jam reikėjo alkoholio, todėl nuėjo prie baro ir atsirėmė į jį.
– Neskiesto viskio. – Butelis būtų ne pro šalį.
Barmenas įpylė gėrimo, kurį Ostinas vienu mauku išgėrė ir pastatė stiklą atgal.
– Dar.
Išgėręs dar vieną, mėgavosi gerklę deginančiu pojūčiu. Niekada anksčiau jam neteko drąsinti savęs alkoholiu. Bet dabar jam reikėjo ne drąsos, o prigesinti prisiminimus. Tos dienos prisiminimus, kai skambant kalėdinėms giesmėms staiga pasigirdo klyksmai. Žmonės puolė bėgti – kas į balkoną, kas į gatvę. Ostinas priėjo prie lango ir suakmenėjęs pažvelgė į sumaitotą žmogaus kūną apačioje.
Jis žinojo. Niekam nieko nepasakius, giliai širdyje žinojo, kas tai. Bet savyje nerado drąsos nusileisti žemyn ir pamatyti ją tokią. Be gyvybės ženklų. Šalta oda. Sumaitotu kūnu. Ten nebuvo likę nieko, kas primintų Sarą, tik kiautas.
Ostinas neturėjo drąsos to pripažinti. O dabar vos bepastovėjo ant kojų, todėl nebeprisiminė, ką tada matė. Tokia ir buvo palaimintojo alkoholio paskirtis – nustelbti siaubą.
Kai atvyko į vakarėlį, vykusį prieš dešimt metų, Ostino gyvenimas buvo puikus.
Dvi savaites iki Kalėdų jis dalyvavo mokslų baigimo šventėje, kupinoje tostų ir tapšnojimų per petį. Paskui atvyko į Trefenų pobūvį, kur stovėjo šalia savo tėvo, išdidaus Trefeno, mėgaudamasis pažadu tapti prestižinės įmonės partneriu ir priėmimu į elitinę teisės mokyklą, kur pateko savo pavardės dėka. Ši pavardė visą gyvenimą atverdavo jam visas duris. Jos dėka mokėsi garsiausiose privačiose mokyklose, užmezgė daugybę naudingų ryšių.
Pavardė, kuri netrukus bus sunaikinta.
Jo tėvo pavardė, o kartu ir jo paties. Nes jos buvo neatsiejamai susijusios.
Taip turėjo būti, nes taip veikė spauda ir visuomenė.
Aukso marškinėliai, Ostino vilkėti visą gyvenimą, pamažu ėmė smaugti. Bet tokia buvo tiesos kaina. Situacija tapo nebevaldoma. Pirmą kartą gyvenime viskas ėmė slysti jam iš rankų. O tai skatino išgerti dar.
Jis pabarbeno į savo taurę ir barmenas vėl ją pripildė. Ostinas pakėlė ją ir, pažvelgęs pro briaunotą stiklą ir gelsvą skystį, pamatė Sarą. Tai tebuvo impresionistinė vizija, iškraipyta stiklo ir teliūskuojančios auksinės linijos. Bet netgi taip jis galėjo matyti, kokia ji graži.
Nuleido taurę ir žmonių minioje pamatė moterį. Tamsūs plaukai buvo susukti į tvarkingą kuodą, oda blyški ir nepriekaištinga, o lūpos – sodriai raudonos. Ostiną užbūrė jos plaukai. Įdomu, kokio jie ilgio ir koks būtų jausmas juos paleidus apvynioti aplink ranką ir prisitraukti ją artyn.
Velnias. Tai alkoholio poveikis. Reikėjo susivaldyti ir neleisti mintims nuklysti tamsiais labirintais. Gana dažnai savo kambaryje jis atsiduodavo nepadorioms ir draudžiamoms fantazijoms. Bet niekada to nebuvo patyręs tikrovėje su moterimi.
Ostinas nebuvo iš tų vyrų, kurie taip elgiasi su moterimis. Nedrįso išleisti pabaisą iš narvo. Žinojo, kad jame glūdi pabaisa – užvaldžiusi kraują, apsivijusi genus. Juk jis buvo Trefenas, nors didžiajai pasaulio daliai tai siejosi su gėriu.
O jis žinojo, kad ši pavardė turėtų būti siejama vien su blogiu. Ir kai tik jis, Aleksas ir Hanteris atliks, ką numatę, taip ir bus.
Jis nuskęs kartu su laivu. Tai neišvengiama. Nes, kad ir kaip būtų, jis yra Trefenas. Tiek vardu, tiek visomis kitomis prasmėmis.
Bet dabar jis tebuvo vyras, susižavėjęs moterimi.
Ostinas pastatė taurę ant baro ir pajudėjo per salę nė nesusimąstęs, ką darys toliau. Tiesiog norėjo su ja susipažinti. Ji buvo kažkas naujo ir gaivaus tarp varginančių prisiminimų. Tą vakarą prieš dešimt metų jos čia nebuvo. Ji buvo nepažįstamoji, išsiskirianti iš niūrios tamsos, gaubiančios šį pastatą ir visą jo šeimą.
Moteris pakėlė galvą ir jų žvilgsniai susitiko. Jos akys buvo žalsvai mėlynos – šokiruojantis kontrastas tamsiems plaukams. Tai sukėlė įtarimą, kad akių arba plaukų spalva nebuvo natūrali, bet atrodė neįprastai ir gundančiai.
Ji nusisuko ir tikslingu žingsniu nuėjo į kitą salės pusę. Ir tada Ostinas pamatė, pas ką. Pas jo tėvą Džeisoną Trefeną.
Priėjusi moteris nusišypsojo, praverdama tamsiai raudonas lūpas ir parodydama dailius baltus dantis. Ji pažvelgė žemyn,