Jos pasaulis tapo begaline sustingusia jūra. Galbūt dėl to šis vyras staiga ėmė atrodyti svarbiausias pasaulyje, nes jis neleido jai atitrūkti nuo žemės.
O gal tai tebuvo aistra. Pirmapradė, laukinė aistra. Aistra, kurios nepavyko patenkinti dvidešimt šešerius metus. Keista aistra, kurią galėjo patenkinti tik jis.
– Tikriausiai, – tarė Ostinas.
– Kodėl manęs nepabučiuoji? – paklausė Keitė norėdama pradėti nuo to, ką jau buvo išmėginusi. – Kad įsitikintume, jog neklystame. Galime pasibučiuoti ir tada nuspręsti, ar verta eiti toliau.
Jis nykščiu palietė Keitės lūpą ir ji sudrebėjo.
– Jei dabar tave pabučiuosiu, gali neabejoti, kad po sekundės būsi atremta į bet kokį tvirtą paviršių arba palenkta virš kokio nors baldo aukščiau klubų pakelta suknele ir iki kulkšnių nusmauktomis kelnaitėmis. Ar to nori?
Taip. Dieve padėk jai, taip.
Pirmajam kartui? Ar tikrai?
Kodėl gi ne? Jis žinojo, ką daro. Jei pasakys jai, ką daryti, ji nė neabejojo, kad bus gera.
Geidė jo.
– Ar teisi mane, jei pasakysiu taip? – paklausė Keitė.
– Ne, bet galiu išdulkinti.
Jos burna staiga perdžiūvo ir ji nurijo seiles.
– Ar tai pažadas?
– Ar vis dar nori grįžti į vidų ir paragauti kokteilinių krevečių?
Ji prisiminė Džeisoną Trefeną ir vakarėlį, kurį turėtų koordinuoti. Bet jau buvo vėlu ir viskas vyko sklandžiai, ji viską buvo suderinusi iš anksto. Todėl ten buvo nebereikalinga.
Pirmą kartą gyvenime Keitė norėjo kažko sau. Ne Trėjui ir ne Sarai.
– Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip nenorinti krevečių.
– Džiaugiuosi, kad sudominau tave.
– Sudominai.
– Ar vis dar nori bučinio?
Keitės širdies ritmas pagreitėjo.
– Manau, kad mums reikėtų pasitraukti kur nors, kur nėra žmonių.
– Jei prižadėsiu gražiai elgtis?
– Ar moki tesėti pažadus?
– Tik vienas bučinys, – tarė Ostinas. – Tai viskas, ką gausi. Ne daugiau.
– O jei norėsiu dviejų?
Jis suėmė jos smakrą ir įsmeigė į ją akis.
– Vienas, – pakartojo. – Arba išeisiu. Turi paklusti, arba viskas baigsis.
Keitė lėtai linktelėjo.
– Vienas bučinys.
– Gera mergaitė. – Ostinas pasilenkė, karštas kvėpavimas padvelkė į jos lūpas. Bet jis nebučiavo, o laukė. Laukė, kol jai pasirodė, kad numirs iš nekantrumo ir geismo.
Galiausiai prispaudė prie jos lūpas. Bučinys buvo karštas ir ryžtingas. Nuo jo dvelkė alkoholiu ir prieskoniais, tai buvo visiškai naujas potyris. Keitė norėjo daugiau. Norėjo ištyrinėti jo burną, apsvaigti nuo jo skonio. Bet nė nespėjus susivokti, jis atsitraukė ir atsitiesė vertindamas ją patamsėjusiomis akimis.
– Ką manai? – paklausė jis.
– Nežinau… O tu?
– Manau, kad mums reikalingas viešbučio kambarys. Tuoj pat.
#2
Užtenka mintimis klaidžioti po tamsius praeities labirintus. Dabar Ostinas buvo įsipareigojęs. Ir ne tik protu, bet kūnu ir siela.
Viena naktis. Paskui tai nebebus svarbu.
Jis daugiau nebepamatys šios moters, todėl gali pasinaudoti proga ir susigrąžinti kontrolę. Viskas jo gyvenime pamažu žlugo. O kai ant savo šeimos numes bombą ir sukels skandalą, susijusį su Trefenų pavarde, kontrolė galutinai išslys iš jo rankų.
Ši moteris jam leis pasijusti pilnaverčiu, kad ir kelioms valandoms. Jis galės įsakinėti ir jaustis visagalis.
Ostinas prisiminė, kaip ji kalbėjosi su jo tėvu, ir pajuto gerklėje kylantį gumulą. Gal ji prašė pinigų? Ar turėtų ant spintelės jų palikti? Kodėl gi ne, jeigu jai reikėjo? Jau geriau pas jį, o ne pas jo tėvą ji ieškos saugumo per seksą. Nes joks kitas vyras negalės jos turėti. Jos geidė Ostinas. O jo ketinimai…
Jis suspaudė kumščius ir pamėgino numalšinti deginančią aistrą, srūvančią venomis. Turėjo susiimti.
O gal ir ne.
Jis pavargo. Pavargo nuolat kovoti su savo ir kitų demonais.
Ostinas išsitraukė iš kišenės telefoną ir paskambino į miesto centre esantį viešbutį, kuris priklausė jo verslo partneriui. Jis sakė tiesą: nėra vienos nakties nuotykių mėgėjas. Bet turėjo ryšių.
– Man reikia kambario nakčiai, – tarė jis. – Sąskaitos numeris keturi penkiasdešimt trys. Kambarys palėpėje. – Jis nenorėjo, kad ši moteris atskleistų jo ryšį su Džeisonu, jei dar to nežinojo. Greičiausia, kad ne. Juk jis dešimt metų praleido atskirai nuo tėvo ir nebuvo tokia žiniasklaidos kekšė, kaip jis.
Ostinas labiau mėgo tyliai dirbti savo darbą. Jis mieliau slėpdavosi nuo objektyvų. Aistra, godumas, azartas, garbės troškimas – visa tai, jo nuomone, gadino žmogų.
Jis pažvelgė į šio vakaro kompanionę. Šiąnakt jis leisis šiek tiek sugadinamas ir visiškai to nesigailėjo.
– Turėsiu svečią, – kalbėjo jis toliau su paslėpta potekste. – Man reikės atitinkamų atributų.
– Supratau, pone. Kodą atsiųsime į jūsų telefoną, – pranešė viešbučio darbuotojas. – Su juo pateksite tiesiai į kambarį, be papildomos registracijos. Viskas, ko gali prireikti, bus paruošta kambaryje.
– Puiku, – tarė Ostinas ir išjungė telefoną. – Viskas sutarta. Nebent persigalvojai?
Jis pažvelgė į Keitę – žydros akys išplėstos, putli apatinė lūpa šiek tiek virpėjo. Įžūlumas ir pasitikėjimas, kuriuo ji iš pradžių tryško, buvo šiek tiek prasisklaidęs. Atrodė pažeidžiama ir tai privertė jį pasijusti plėšrūnu.
Bet Ostinas nepajuto jokio sąžinės graužimo. Atvirkščiai – jį apėmė dar didesnis ryžtas.
Jų akys susitiko.
– Ne, nepersigalvojau. Tik… krevetės. Net neparagavau jų.
– Užsakysiu tau krevečių į kambarį.
– Iš Meino?
– Iš bet kurios pasaulio vietos.
Jos lūpos kraštelis virptelėjo.
– Kaip mergina gali atsisakyti?
– Nežinau, bet jei ruošiesi atsisakyti, – pasakė jis šiurkščiu balsu, – padaryk tai dabar.
Keitė nuleido galvą ir atrodė rimtai svarstanti. Bet Ostinas nebeiškęstų, jei ji dabar atsisakytų. Viskas per toli nuėjo. Vienas bučinys ir kelio atgal nebebuvo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную