aš jaunesnė dvidešimčia metų, – išspjovė ji. – Ar jie nenori labiau patyrusio žmogaus?
Tikra kvaiša, kam išvis apie tai užsiminė?
– Jaunimas mus žudo, – sausai tarstelėjo Džeimsas. – Jie mano, kad pritrauksi jaunesnių žiūrovų. Be to, jau dabar puikiai sutari su kolegomis.
Jai sukosi galva. Izabelė nusivalė prakaituotą delną į sijoną. Turėtų šokinėti iš laimės, kad jie taip gerai ją vertina, tačiau skrandis sukosi į kietą mazgą.
– Ir kaip tai susiję su Konstantino istorija?
– Vadovai mano, kad tavo silpnoji vieta – menka patirtis susidūrus su rimtomis naujienomis, kurios turi tavo varžovai. Todėl aš tau atiduosiu šią istoriją ir tu pasirūpinsi, kad ji nuskambėtų per visą pasaulį.
Aa. Ji sunkiai nurijo seiles ir tvirčiau prispaudusi prie ausies telefoną loštelėjo ant kulniukų. Konstantino istorija pateks į pirmuosius laikraščių puslapius. Ar ji tam pasirengusi?
– Tu dar čia? – paklausė Džeimsas.
– Taip, – cyptelėjo ji ir užsimerkė. – Taip, – pakartojo tvirčiau.
– Nepanikuok, – įsakė jis. – Tai tik pokalbis dėl darbo. Gali būti, kad daugiau nieko ir nebus.
Pokalbis dėl darbo svarbiausiame pasaulio žinių kanale prieš eilę kostiumuotų vadovų, kurie norės žinoti viską iki dėvimų pėdkelnių rūšies…
Širdis, rodėsi, iššoks per gerklę.
– Kada?
– Rytoj dešimtą ryto pas mus.
Rytoj? Izabelė greitai dirstelėjo į kylantį liftą.
– Džeimsai, aš…
– Turiu eiti, Ize, elektroniniu paštu tau išsiunčiau klausimus, kurie padės pasiruošti pokalbiui. Rytoj dešimtą. Nevėluok.
Skambutis nutrūko, o ji stovėjo lyg maišu trenkta. Kas ką tik įvyko?
Aukštas tamsiaplaukis galiūnas pasiėmė krepšį ir nuėjo prie tuščio lifto. Greitai apžvelgusi vestibiulį ji suprato, kad leisis tik jiedu. Izabelė įmetė telefoną į rankinę ir nusekė jam iš paskos, bet likus penkioms pėdoms iki durų sustojo kaip įkalta. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Milžinas mandagiai ranka sustabdė užsidarančias duris ir nekantriai krustelėjo lūpas.
– Lipi?
Izė linktelėjo. Jos dėmesį patraukė Niujorko akcentas, pagardintas kažkuo seksualiai svetimu. Gal graikiška nata?
Judinkis, – įsakė sau ir atsargiai žengė link baisios metalinės dėžės, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau darėsi kvėpuoti. Likus vos pėdai iki lifto durų ji vėl sustojo.
Vyriškis prisimerkęs įsistebeilijo jai į akis.
– Ar viskas gerai?
Ji pakreipė galvą.
– Truputį bijau liftų.
Jis kilstelėjo antakį.
– Daugybė žmonių važinėja jais kiekvieną dieną. Visiškai saugu.
– Tuo aš abejoju, – sumurmėjo ji nesijudindama nė per žingsnį.
Vyriškis pavartė akis.
– Kaip kasdien atsiduri darbe?
– Man labiau patinka laiptai.
Jo lūpos įsitempė.
– Klausyk, skubu į oro uostą. Gali keliauti su manimi arba palaukti kito lifto. Rinkis.
Izabelė sunkiai nurijo seiles.
– Aš taip pat… skubu į oro uostą.
Jis vėl nužvelgė ją akivaizdžiai nekantraudamas.
– Tuomet lipk.
Prieš akis plykstelėjo prisiminimas, kaip ji su seserimi šaukiasi pagalbos tamsiame lifte. Tas vaizdas Izę aplankydavo visada, kai reikėdavo prisiversti lipti į liftą. Ji prisiminė spengiančią tylą metalinėje dėžėje, kai jos drebėjo prisispaudusios prie sienos, pritraukusios kelius prie krūtinės, bijodamos, kad liftas nugarmės žemyn. Ji buvo tikra, kad niekas jų neras ir joms teks praleisti naktį šaltyje, tyloje ir tamsoje.
Jis nusikeikė.
– Turiu važiuoti.
Izabelė išpūtusi akis stebėjo, kaip jis spusteli mygtuką. Tą pačią akimirką, kai jo žodžiai įveikė paniką, sunkios metalinės durys ėmė užsidarinėti.
Ji negali pavėluoti į lėktuvą.
Giliai įkvėpusi Izabelė žengė pirmyn, įkišo rankinę tarp užsiveriančių durų ir šoko vidun pati. Apolonas nusikeikęs įkišo ranką tarp durų.
– Kas per velnias? – suurzgė jis, kai ji atsišliejo į metalinę sieną, kad išlaikytų pusiausvyrą. – Kas čia per kvailystės?
Durims užsidarius ji krūptelėjo.
– Rytoj turiu dalyvauti pokalbyje dėl darbo… negaliu pavėluoti į skrydį.
– Ir nusprendei, kad nori leistis žemyn padalyta perpus? – paklausė jis purtydamas galvą ir žvelgdamas į ją kaip į beprotę.
– Juk sakiau, kad truputį bijau liftų, – tarė ji kabindamasi į lygų metalinį turėklą, supantį visą dėžę.
Jis kilstelėjo antakį.
– Truputį?
Izabelė linktelėjo ir atsirėmusi į turėklą pabandė apsimesti, kad yra visiškai atsipalaidavusi, nors kojos drebėjo per kelius.
– Nekreipk į mane dėmesio. Viskas gerai.
Nepanašu, kad jis patikėjo, tačiau bent jau pakėlė akis į ekraną, rodantį dienos naujienas. Daugiausiai kelios minutės, – tikino ji save. Po to atsistos ant tvirtos žemės ir nuvyks į oro uostą.
Liftas ėmė sklandžiai leistis žemyn. Izabelė pagalvojo, kad gal tikrai truputį išprotėjo. Juk viskas ne taip blogai… Kelis kartus giliai įkvėpė stengdamasi nusiraminti ir atpalaidavo turėklą gniaužiančius pirštus. Man pavyks, – mintyse kartojo kaip mantrą, stebėdama viršuje degančius skaičiukus. Liko dar trisdešimt keturi aukštai.
Trisdešimt trečiame aukšte prie jų prisijungė du politikai ir uždaroje erdvėje nuskambėjo politiškai nekorektiškas juokelis. Kai jie išlipo trisdešimt antrame, Izė jau šypsojosi. Gal anekdotas ir negražus, bet juokingas.
Liftas vėl įsibėgėjo. Vis greitėjo. Ji greitai žvilgtelėjo į švieslentę viršuje. Trisdešimt vienas, trisdešimt, dvidešimt devyni… Ar jai tik pasirodė, ar aukštai keitėsi greičiau nei prieš tai? Širdis ėmė plakti smarkiau. Tikriausiai jai vaidenasi, juk liftai važinėja vienodu greičiu, ar ne? Skaičiai ėmė keistis dar greičiau. Izabelė sunerimusi žvilgtelėjo į milžiną. Jis taip pat stebėjo skaičiukus. Dvidešimt aštuoni, dvidešimt septyni, dvidešimt šeši… Jie iš tiesų leidosi greičiau.
– Kas vyksta? – sugergždė ji spausdama turėklą.
Vyriškis atsisuko į ją kietai sučiaupęs lūpas.
– Ne…
Jis nutilo viduryje žodžio, nes staiga liftas cypdamas sustojo. Izabelė suspiegė iš išgąsčio. Staigaus stabdymo jėga išplėšė jai iš rankų turėklą ir metė ją į priekį. Nepažįstamasis mėgino ją sugauti, tačiau liftas krestelėjo išmušdamas jį iš pusiausvyros ir jiedu atsitrenkė vienas į kitą. Juos pasitiko kietos grindys, Izę prislėgė vyro kūno svoris. Galva atsitrenkus į grindis, suspengė ausyse, o tuomet stojo tyla.
Aleksas