O ji tikrai karšta!. Jennifer Hayward

traukdamas vis dar šaltą skardinę gėrimo. – O kaip šitas? Gal padėtų?

      – Palauk, – aiktelėjo ji sėsdamasi. – Mano lėktuvas pakils po kelių valandų.

      – Mano taip pat, – atsakė jis niūriai. – Manau, galime net neabejoti, kad nespėsime.

      – Bet aš privalau, – pratrūko ji. – Rytoj ryte Manhatane turiu dalyvauti darbo pokalbyje.

      – Turėsi pasikeisti skrydį, – atsakė jis paduodamas jai skardinę. – Tikiuosi, kad šį vakarą bus dar vienas.

      Moteris sunerimusi žvilgtelėjo į laikrodį. Jis dirstelėjo į savo. Be penkiolikos trečia. Jokiais būdais nespės į skrydį į Niujorką. Prasti popieriai. Frenkas Meseris mėgina sužlugdyti jo kompaniją, jis dirba lyg gesintų gaisrus, o jo kompanijos lėktuvas laukė Hitrou oro uoste, paruoštas komerciniam skrydžiui.

      – Ai, – krūptelėjo ji priglaudusi skardinę prie kiaušinio dydžio guzo ant kaktos. Aleksas pasilenkė ir kilstelėjęs jos smakrą apžiūrėjo patinimą. – Kurį laiką vaikščiosi su mėlyne, bet reikia tikėtis, kad tuo ir atsipirksi.

      Izė stebeilijo į jį didelėmis, išgąsčio kupinomis akimis, kurios turėjo jį atstumti, tačiau dabar jis tik žvelgė į ilgas blakstienas, migdolų formos egzotiškas akis ir putlias lūpas, kurios, panaudojus jas tinkamai, nuskraidintų jį į mėnulį ir atgal.

      Ką, po velniais, jis galvoja? Aleksas paleido jos smakrą ir pasitraukė. Vestibiulyje ji aiškiai parodė, kad jis jai patinka. Žinoma, pats taip pat ją pastebėjo. O kaipgi kitaip? Sutrikusi, išsigandusi mikčiojo kažką į savo mobilųjį vos gaudydama kvapą. Buvo nesunku įsivaizduoti ją savo lovoje. Toks kūnas… Be drabužių jos apvalumai atrodytų dar geriau, bet Aleksas greitai papurtė galvą ir nusisuko. Jei taip galvos, neištvers kelių valandų uždarytas su ja mažoje dėžutėje.

      – Aleksai?

      Ji tiesė jam buteliuką vandens, atrodė dar labiau išraudusi.

      – Nori?

      Jis paėmė vandenį. Gal bent atvėsins sukilusias aistras? Iš jos rankinės iškrito knyga minkštais viršeliais. Ant viršelio buvo pusnuogė moteris vyro apnuoginta krūtine glėbyje.

      Aleksas ją pakėlė.

      – Skaitai tokias knygas? – pašaipiai paklausė jis.

      – Taip, – šaltai atrėžė Izė. – Gal gali atiduoti?

      Aleksas apsimetė, kad nemato jos ištiesto delno, ir pavartė knygą.

      – Atrodo nepadoriai… ar moterims tai patinka?

      – O tu savo portfelyje tikriausiai nešiojiesi Otelą, – karčiai atšovė Izė vėl mėgindama paimti knygą, bet jis kilstelėjo ją aukštyn.

      – Tiesą sakant, Didžiuosius lūkesčius. Nori pavartyti?

      Izabelė pervėrė jį žvilgsniu.

      – Gal juokauji.

      Aleksas rankomis pasirėmė į grindis ir atsistojo. Mergina vėl ištiesė ranką gaudydama knygą, bet nesėkmingai.

      – Na, gerai, tikiu tavimi. Jau pasijuokei. Gal galėčiau atgauti savo knygą?

      Jis pažvelgė jai į akis.

      – Ji iš tiesų nepadori, ar ne?

      Moteris pasipiktinusi stebėjo, kaip jis perverčia puslapius, stabteli paskaityti ir verčia toliau. Aptikęs pikantišką eilutę, Aleksas sustojo.

      – O čia neblogai, – tarė jis ir žemu balsu garsiai pacitavo: – Jis pirštais perbraukė stangrius spenelius priversdamas ją dejuoti… Elė, – dirstelėjo į Izę. – Kas gali duoti personažui Elės vardą? Na, nesvarbu, – jis vėl nuleido akis į knygą. – Elė išrietė nugarą ir…

      – Aleksai, – cyptelėjo Izė ir numetusi skardinę ant grindų ištiesė ranką siekdama knygos. – Atiduok.

      Jis patraukė ją pačiu laiku.

      – Tik noriu žinoti, kodėl moterims jos taip patinka. Ar tikiesi, kad atjos riteris ant balto žirgo, pasiims tave kartu ir gyvensite ilgai ir laimingai?

      – Man nereikia vyro vien tam, kad mane išgelbėtų, – burbtelėjo ji ir atsisėdusi ant grindų sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Pati galiu išsigelbėti.

      – Tuo, – sausai tarė jis atiduodamas knygą, – labai abejoju.

      Izabelė tuoj pat įkišo ją į rankinę, tad Aleksas nusprendė pabūti malonus ir pakeisti temą.

      – Ką veikei Londone? Dirbai ar linksminaisi?

      – Dariau paslaugą savo viršininkui, – Izė nutaisė grimasą ir prispaudė skardinę prie kaktos. – Turėjau užsukti tik trumpam pakeliui iš Italijos.

      – Ir kaip nepasisekė, – nusišypsojo jis. – Kad pataikei į vienintelį sugedusį liftą visame Londone.

      – Prašau, neprimink.

      – Kokioje srityje dirbi?

      Moteris gurkštelėjo vandens.

      – Komunikacijų… o tu?

      – Turiu žaidimų kompaniją, kurios pagrindinis biuras Niujorke, – tarė jis atsišliejęs į sieną. Aleksas pastebėjęs, kad pradėjus plepėti į moters skruostus grįžta spalva, nusprendė dar ją pakalbinti. – Ar Italijoje taip pat dirbai?

      Ji papurtė galvą.

      – Toskanoje su draugėmis lankėme kulinarijos kursus. Išsinuomojome vilą pakrantėje, ilsėjomės ir mokėmės gaminti brusketas.

      – Tavo vyrui tai patiks.

      – Dariau tai ne dėl vyro, o dėl savęs.

      Aleksas tuoj pat pastebėjo gynybą.

      – Tavo gyvenime nėra vyro?

      Jos žandikaulis įsitempė.

      – Ne.

      Kažkodėl jam patiko ta mintis.

      – Kiek jūsų ilsėjosi Italijoje?

      – Su manimi – aštuonios.

      Jis nusišypsojo.

      – O italai net nesuprato, kas jiems pasidarė.

      Izabelė šnairomis į jį žvilgtelėjo.

      – Ką nori pasakyti?

      – Kad įsivaizduoju, kokį įspūdį jūs, aštuonios merginos, padarėte vietiniams. Esu tikras, Toskana niekada nebebus kaip buvusi.

      Ji šyptelėjo.

      – Mano draugė Džo sulaukė didelio populiarumo tarp italų. Ji tikra širdžių ėdikė.

      Aleksas kilstelėjo antakį.

      – Esu tikras, kad širdis daužė ne ji viena.

      Izabelė sumirkčiojo ir nusisuko. Aleksas buvo priblokštas. Ji drovisi. Nejau Manhatane dar likę tokių moterų? Paskutinį kartą drovuolę matė taip seniai, kad manė, jog jos išnyko.