Todėl jis negalėjo to pakęsti. Kol kas.
Semas prikaustė jį įdėmiu žvilgsniu.
– Gerai, – sudžeržgė Džaredas. Jis sugalvos, kaip išspręsti Beilės lygtį. – Kas dar?
– Kultūrinio jautrumo ugdymas, – įsiterpė jo juridinių konsultacijų vadovė. – Žmogiškųjų išteklių skyrius paruoš pristatymą.
– Taip, – nieko nesakančiu balsu atrėmė Džaredas, – daugiau nenutiks. Kas toliau?
Džiulija bendrais bruožais išdėstė jo gero vardo gelbėjimo planą. Jis atrodė patikimas: Džaredas už tai Džiulijai mokėjo atlyginimą ir pritarė viskam, išskyrus kultūrinio jautrumo ugdymą, todėl susirinkimas buvo baigtas.
Jis turėjo svarbesnių reikalų. Sutvirtinti valdybos palaikymą. Išsaugoti savo paties darbo vietą.
Kai grupelei išėjus užsidarė durys, Džaredas priėjo prie lango ir mėgino susivokti, kaip tobulas rytas virto prakeikta diena. Viskas prasidėjo dešimtą vakaro nuo staigaus santykių su iki tol prognozuojama Kimberle Makena pokyčio. Protinga pardavimų apskaitininke, kuri prisiekinėjo jam, kad neieško nieko pastovaus. Todėl jis elgėsi neatsargiai, prisileido ją. Tada, praėjusio šeštadienio vakarą, ji klestelėjusi ant jo sofos pareiškė, kad jis sudaužė jos širdį, ir įsmeigė į jį tokias žydras akeles, kokių jis nesitikėjo išvysti.
Jie ragino: surimtėk, Džaredai. Jis surimtėjo. Pirmadienį dešimtą ryto ant rankos ji jau turėjo briliantais nusagstytą apyrankę su jo prekės ženklu, o kitą akimirką viskas buvo sumalta į dulkes.
Buvo nuliūdęs ir truputį vienišas, kai rašė tą pranešimą. Bet tokios buvo taisyklės. Be jokių įsipareigojimų. Džaredo lūpos virptelėjo, kai delną priglaudė prie stiklo. Gal reikėjo viešųjų ryšių komandai oficialiai iškloti apie tėvų vedybas. Kaip jo motina tėvui nuleidinėjo kraują… Nesuteikė galimybės jam būti tikru vyru. Dėl to jis jautė dar daugiau užuojautos. Bet gerai, mąstė jis, kad Džiulija galėjo skirti daugiau laiko ir pasirūpinti žiniasklaida, kuri troško jį nulinčiuoti, nespėjus įgyvendinti kito dešimtmečio Stounų pramonės idėjų. Kai sėkmingai pasinaudoji novatorišku asmeniniu kompiuteriu, sukurtu ant draugo bendrabučio kambario grindų, ir paverti kompaniją sėkmingiausia elektronikos gamintoja Amerikoje – NASDAQ aukso kasykla – negali patikėti, kad priešiškai nusiteikę žmonės pradės reikalauti vadovo galvos, vos tik susidrums vanduo. Tu viliesi, kad jie susižavės tavo vizija, kuri iš esmės yra kitokia visose pramonės srityse, ir manys, kad turi planą, padėsiantį iš pagrindų pakeisti namus, prie kurių esi prisirišęs.
Džaredas riebiai nusikeikė. Jie greičiau suplėšys jį nei parems. Jie buvo mėsėdžiai, tykantys aukos. Na, to jie tikrai nesulauks. Jis ruošiasi vykti į Prancūziją ir patvirtinti ypatingą draugystę su Meisono elektronika, smogti savo konkurentams per kelius ir po dviejų savaičių valdybos tarybai pateikti pasirašytą ir užantspauduotą sutartį per jo triumfui sušauktą susirinkimą.
Viskas, ką jam reikia padaryti, tai pristatyti savo rinkodaros viziją Deividui Gegnonui bei apdrausti pirkimus, ir šitas reikalas jau aptartas.
Nusigręžęs nuo lango Džaredas nužingsniavo prie durų ir be didelio džiaugsmo įsakė Marijai dabar pat pakviesti į kabinetą Beilę Sent Džeims. Jis tikrai ją paaukštins. Bet jis nekvailas. Pasiliks galimybę – kai pasirodys, kad ji nepatyrusi šiame darbe, galės viską sugrąžinti taip, kaip buvo, kol Beilė bus pasiruošusi.
Galiausiai paskambino informacinių technologijų specialistui. Kad ir kas įsilaužė į jo elektroninį paštą – prakeiks tą dieną, kai stojo Džaredui skersai kelio. Jis prisiekė.
Beilė geras penkiolika minučių stypčiojo prie Džaredo Stouno kabineto, rankose spausdama prašymą atleisti iš darbo, kol galų gale Marija mostelėjo jai, kad užeitų. Ji visada mokėjo būti mandagi, pastūmė sunkias medines duris ir įžengė į įtampos kupiną vyro erdvę. Kabinetas, kuriame stūksojo masyvus, marmuru puoštas židinys ir nuo grindų iki lubų kylantys langai, buvo minimaliai apstatytas, sutelktas į centrą taip pat kaip ir jo savininko dėmesys: Džaredas mieliau mėgo maklinėti Stounų pramonės kompanijos koridoriais ir darbuotis kartu su inžinieriais, negu tūnoti prie stalo.
Jis atsisuko, kai jos kulniukai sukaukšėjo ant itališko marmuro, ir, kaip įprasta, kai ji stovėdavo už dešimties pėdų, jos ramybė, regis, buvo šiek tiek sudrumsta. Nors ji nesivaiko jo turtų taip, kaip visos kitos Silicio slėnio moterys, tačiau nereiškia, kad visai juo nesidomi. Skvarbus mėlynų akių žvilgsnis, kurį dabar nukreipė į ją, galėjo priversti moterį nusimesti drabužius anksčiau, nei ištarti tik tokiu atveju, jeigu ir ryte mane gerbsi. O jeigu tai nesuveikdavo, dailiai įrudęs jo kūnas, paslėptas po specialiai jam siūtu kostiumu ir aštrus protas padarydavo savo. Kasdienę bėgiojimo tradiciją Džaredas papildė kovos menais, todėl Silicio slėnyje skambėjo juokelis, kad neveltui jo pavardė yra Stounas. Kaip ir Naktinis Džaredas Stounas.
Karštis nudažė jos skruostus, kai jis mostelėjo jai prisėsti, o puošniai siuvinėti, paauksinti jo rankogaliai sutvisko saulėje. Beilė susmuko ant sofutės, pakluso jam lyg kvaila mokinukė, tada susigriebė ir atsitiesė.
– Atėjau ne bendrauti, Džaredai. Esu čia todėl, kad išeinu iš darbo.
– Išeini? – kimus džeržgiantis balsas skambėjo nepatikliai.
– Taip, išeinu. – Ji truktelėjo pečiais ir atsistojusi priėjo arčiau, neleido, kad, kaip visada, jis išvestų ją iš pusiausvyros. Kai buvo už kelių colių, sustojo ir kilstelėjo galvą sutikdama skvarbų mėlynų akių žvilgsnį. – Pavargau be tikslo plaukioti šitoje kompanijoje ir klausytis tavo melo apie tai, ko pasieksiu.
Jo akys apsiniaukė.
– Oi, nereikia, Beile. Maniau, kad tu ir visi kiti suprasite juokus.
Ji įsirėmė rankomis į klubus.
– Tu tikrai taip galvoji, Džaredai. Ir aš pamaniau, kad mane sulaikė mūsų asmeniškumai.
Jo lūpų kamputis pakilo, randas aukščiau viršutinės lūpos pabalo, kai įsitempė oda.
– Kalbi apie tai, kad kiekvieną kartą susitikę valdybos pasitarime siekiame lėtai ir skausmingai išnarstyti vienas kito kaulelius? – Jo akys apsiblausė ir įgavo siaubą keliančią spalvą. – Šitas dalykėlis mane priverčia rytais atsikelti.
Pokalbio beprasmybė paskatino Beilę piktai papurtyti galvą.
– Maniau, kad visada žinojau tavo nuomonę apie moteris, bet buvau tikra kvailė galvodama, kad mane gerbei.
– Aš gerbiu tave.
– Tai kodėl mano darbai pastaruosius trejus metus nepadarė tau jokio įspūdžio? Įmonėje, kurioje dirbau prieš tai, Džaredai, aš buvau žvaigždė. Kaip tik dėl to mane ir pasamdei. Kodėl Teitui Deividsonui paskyrei pareigas, kurių nusipelniau aš?
– Tu nebuvai pasiruošusi, – ramiai konstatavo Džaredas, jis puikiai tvardėsi – priešingai nei ji.
– Kaip tai?
– Dėl tavo brandos lygio, – jis leidosi į smulkmenas iš aukšto žvelgdamas į Beilę. – Dėl audringos tavo reakcijos. Ir dabar turime puikų pavyzdį. Tu neapgalvojai.
Ją draskė noras priešintis, kuris, rodės, degino rankas ir kojas.
– Ak, aš tikrai viską apgalvojau. Turėjau tam trejus metus. Ir atleisk man, jeigu nesuprasiu pastabos apie brandą po tavo vaikiško išsišokimo šįryt. Norėjai, kad visi Kalifornijos vyrai kvatotų ir plekšnotų vieni kitiems per nugaras? Na, tau pasisekė. Sveikinu. Moterims skirta žengti dar dešimt žingsnių į praeitį.
Apsiblaususios jo akys dar labiau susiaurėjo.
– Į valdybą