Visa tiesa apie moteris. Jennifer Hayward

vienu nesusivilioji.

      Nenuoširdus komplimentas privertė ją giliai įkvėpti. Jos skruostai paraudo, Beilę išpylė karštis. Ji to prašėsi. Pati prisiprašė. O dabar jai reikia eiti.

      – Štai, – pasakė ir atkišo jam laišką. – Laikyk jį mano atsakymu į tavo pareiškimą. Ir, prisipažinsiu, kad čia antrasis juodraščio variantas.

      Ilgais pirštais jis grakščiai suėmė lapą ir permetė akimis. Paskui tyčia lėtai pakėlė į ją akis ir perplėšė popierių pusiau.

      – Aš jo nepriimu.

      – Džiaukis, kad nepaduosiu tavęs į teismą dėl asmens teisių pažeidimo, – ji spjaute išspjovė žodžius ir pasisuko ant kulniukų. – Žmogiškųjų išteklių skyrius turi kitą kopiją. Duodu tau dvi savaites.

      – Beile, aš tau siūlau rinkodaros viceprezidentės postą. – Jo žodžiai pakirto jai kojas. – Nepaprastai daug nuveikei ir padidinai namų prekių pardavimus. Nusipelnei galimybės išskleisti sparnus.

      Beilę užvaldė pakili nuotaika, sėkmės skonis po trijų negailestingai sunkaus darbo metų, bet čia pat juos pakeitė suvokimas to, kas vyksta. Neskubėdama ji atsigręžė ir įsmeigė į jį įdėmų žvilgsnį.

      – Kuris tavo komandos narys pasiūlė papirkti mane?

      Jeigu ji būtų mirktelėjusi, nebūtų pastebėjusi, kaip virptelėjo jo žandikaulio raumuo, bet Beilė nesumirksėjo ir sukilęs pyktis beveik degino.

      – Tu nori, kad aš, – lėtai ištarė ji, – būčiau tavo prezentacinis veidas. Tavo paskirta vadovė moteris, kurią iškėlęs į dienos šviesą nutildytum pasipiktinimą.

      Jo žandikaulis įsitempė suspausdamas neklusnų raumenį.

      – Beile, aš noriu, kad tu būtum mano rinkodaros skyriaus viceprezidentė. Taškas. Tu nusipelnei šios galimybės, dabar tereikia ja pasinaudoti. Nebūk kvaila. Poryt ruošiame rinkodaros plano pristatymą Pietų Prancūzijoje Deivido Gegnono namuose, noriu, kad tu būtum šalia.

      Beilė turėjo atsisakyti. Beviltiškai troško spjauti jam į veidą ir išdidžiai išeiti. Bet ją sulaikė du dalykai. Džaredas Stounas jai siūlė tai, ką ji buvo prisiekusi gauti dirbdama be atvangos: jis siūlė galimybę patekti į Sėkmingai dirbančios kompanijos valdybos komitetą. Ir, nepaisant to, kad jis – nepakenčiamas, arogantiškas ir pasipūtęs – Džaredas buvo pats protingiausias žmogus visame pasaulyje. Ir visi tai žinojo. Jeigu ji dirbtų kartu su juo kaip lygi su lygiu, galėtų pasiekti savo. Būtų tikra, kad daugiau niekada negyvens taip, kaip anksčiau, kaip pati sau pasižadėjo.

      Išgyventi buvo svarbiau nei išsaugoti savigarbą. Taip buvo visada. O vyrai, kuriems priklausė visa jos pasaulio valdžia, buvo įprastas reiškinys. Ji žinojo, kaip su jais žaisti. Kaip juos įveikti. Ji galėtų įveikti ir Džaredą Stouną. Beilė tai žinojo.

      Ji svilino jį akimis. Jo išdidžiai iškeltą smakrą. Buvo labai sunku susilaikyti ir neparodyti jam, koks jis neteisus. Dėl jos. Ir dėl kitų moterų. Tokia bus jos dovana kovojant už moterų teises…

      – Gerai. Su dviem sąlygom.

      Jis prisimerkė.

      – Padidink mano atlyginimą dvigubai ir paskirk man rinkodaros vadovo pareigas.

      – Mes neturime rinkodaros vadovo.

      – Dabar turėsime.

      – Gerai. – Ji išpūtė akis dėl trumpo ir atžaraus jo atsakymo ir atsilošė. – Turėsi abu.

      Tada ji suprato, kad Džaredas Stounas pateko į didelę bėdą. Ir ji užims vairuotojo vietą. Bet Beilės džiaugsmas truks neilgai, todėl ji linktelėjo ir nužingsniavo pro Mariją. Nekilo abejonių, kad ji ką tik parsidavė velniui. O kai taip nutinka – tenka skaudžiai susimokėti.

      Antras skyrius

      Kai naujoji rinkodaros vadovė Beilė po dvidešimt keturių valandų įšoko į taksi, riedantį į San Chozės oro uostą, iš kurio turėjo skristi į Prancūziją, pasipiktinimas Džaredo Stouno pareiškimu pasiekė patį įkarštį. Dvi feminisčių kompanijos primygtinai reikalavo visiškai atsisakyti Stounų pramonės produktų dėl to, kad ją laikė nepakaltinama ir atstumiančia moterims. Didžiausios mažmeninės drabužių kompanijos vadovė per žinias iš tarptautinio verslo srities aiškino: Blogiausia, kad Stounas per mažai mąstė, kaip galėtų išlaikyti balansą direktorių taryboje, turint galvoje tai, kad slėnyje pilna talentingų moterų.

      Kaip atsaką, populiarus vyrų tinklaraštis paskelbė, kad Stouno pareiškimas yra genialus, o milijardierių pavadino gaivaus oro gurkšniu dėl to, kad nuoširdžiai įvertino demografinį konfliktą.

      Tai buvo beprotybė. Net ir dabar taksi radijas transliavo kvailą pokalbių laidą, kviesdamas vyrus ir moteris skambinti ir pareikšti nuomonę. Beilė klausėsi vieno pašnekovo, kuris liaupsino Džaredo kiaušus už tai, kad tas griebė jautį už ragų ir išklojo visą tiesą. Tada paskambino moteris ir prieš tai kalbėjusįjį išvadino urvinio žmogaus liekana.

      – Prašau, – ištarė Beilė ir atgalia ranka prisidengė akis, – išjunkite. Perjunkite stotį. Bet ką, tik ne apie jį. Daugiau negaliu klausytis.

      Suirzęs taksi vairuotojas dėbtelėjo pro murziną galinio vaizdo veidrodėlį, tarsi būtų stovėjęs Džaredo pusėje, o ji būtų buvusi atstumtoji. Bet perjungė radijo stotį. Beilė rankinėje sužvejojo telefoną ir paskambino vieninteliam žmogui, kuriam dažnai pranešdavo, kur yra, jeigu kartais naktį bėgiodama būtų užpulta ir iš jos teliktų tik statistiniai duomenys.

      – Kur tu esi? – reikliu balsu pasiteiravo geriausia jos bičiulė, buvusi Stanfordo universiteto kambario draugė Arija Keits. – Bandžiau su tavimi susisiekti, kai kilo pasipiktinimas dėl Džaredo Stouno.

      – Vykstu į oro uostą, – Beilė žvilgtelėjo į kompaktišką veidrodėlį, ar viskas gerai su lūpų dažais. – Skrisiu su juo į Prancūziją.

      – Į Prancūziją? Neišėjai iš darbo? Beile, tas raštas kelia pasipiktinimą.

      Ir sukurtas tam, kad sukeltų šoką. Ji įgrūdo veidrodėlį atgal į rankinę, atsitiesė, atsirėmė į nusidėvėjusį atlošą, mačiusį ir geresnių dienų, ir papūtė lūpas.

      – Jis mane paskyrė rinkodaros viceprezidente.

      – Man nerūpėtų, net jei jis paskirtų tave Anglijos bažnyčios vadove… Jis subingalvis!