Nikas nusisuko ir rūsčiai dėbtelėjo į laikrodį ant riešo. Vėluoja. Turi suspėti į lėktuvą. Ką tik išsisukęs iš vienos blogiausių situacijų, į kokias kada pateko, dabar štai stypso ir žavisi sėdimąja moters, kurios vos nesulygino su žeme!
Pasibjaurėjęs savimi purkštelėjo.
– Eik kelio kraštu, – tarė paniekinamai ir nuskubėjo prie automobilio durelių. – Ir, žinok, – pridūrė atidarydamas. – Jei tu – naujoji namų tvarkytoja, visi nekantriai laukia. Manau, turėčiau įspėti, kad su apdarais kiek persistengei.
Nupurčiusi dulkes nuo lagamino, Mija atsistojo ir sumirksėjo. Namų tvarkytoja… Apdarai… Persistengė?.. Prireikė laiko išversti, ką jis pasakė, kad suprastų.
Tada suvokė. Šis vyras pamanė, kad taip apsirengusi į Balforų dvarą Mija atsibeldė, kad taptų namų tvarkytoja.
Skrandį kaip kietas mazgas nusvėrė skriauda. Per visą gyvenimą dar niekada nesijautė taip smarkiai pažeminta. Sustingdyta sužeistos savigarbos, apsigręžė ir vežina lagaminu aplenkė prašmatnaus superautomobilio priekį, nė nepasivargindama į jį pažvelgti.
Namų tvarkytoja… Mija išspaudė įtampos ir kartėlio kupiną juoką. Ji išmoko anglų kalbos tvarkydama senyvo anglų kalbos dėstytojo vilą netoli namų. Šis mokėjo už tai, kad ji palaikytų švarą ir virtų valgyti, leido naudotis savo biblioteka ir kompiuteriu, jei tik Mija perrašys be galo nuobodžią jo knygą. Anglų kalbos pamokos buvo pridėtos nemokamai. Po jų grįždavo du kilometrus namo ir ruošdavosi į mokyklą, o vakare padėdavo tetai Džulijai prie siuvinių, kuriais ši užsiimdavo, kad prisidurtų prie tų menkų pinigų, kuriuos gaudavo pardavinėdama gėles artimiausiame turguje.
Ji paprastai avėdavo patogiais plokščiapadžiais bateliais ir vilkėdavo nublukusiais senais džinsais arba vieną iš kelių suknelių, tinkamų karštoms Toskanos vasaroms. Pirmą kartą gyvenime pasirinko kažką naujo, ne pačios pasiūto iš pigios turguje pirktos medžiagos. O tas išsičiustijęs bjaurybė su elegantiška sidabrine mašina ir elegantišku sidabriniu kostiumu, kurie čia, Balforų dvare, taip puikiai tiko, ką tik vos keliais žodžiais sudaužė taip sunkiai įgytą pasitikėjimą savimi.
Nikas prisimerkęs stebėjo, kaip mergina tolsta keliu per patį vidurį, lyg norėdama parodyti atvirą, asmeniškai jam skirtą, panieką. Lūpos truktelėjo į gudrią šypseną. Užuot šokęs į automobilį ir nuvažiavęs, jis tik stovėjo ir kelias sekundes stebėjo, jį traukė grakštūs aukštos figūros judesiai, žybtelėjęs aistringumas ir ausyse vis dar skambantis gerklinis akcentas – iš to, kokia ji ugninga, turėtų būti italė, spėjo Nikas.
Ir jauna, pridūrė.
Gal net per jauna būti kažkieno namų tvarkytoja?
Taip sąmonėje buvo pasėta pirma abejonės sėkla. Nejau suklydo ir ką tik įžeidė kurios nors Oskaro dukters draugę?
Suvokęs, kad vis dar stypso ant kelio, susiraukė, įlipo į automobilį ir nuvažiavo. Kad ir kas mergina buvo, Nikas tik vylėsi, kad ji nutuokia, kas jos laukia Balforų dvare, kitaip velniškai nustebs.
Mija ir taip nustebo, nes ką tik pirmą sykį išvydo Balforų dvarą.
Kad ir kiek daug matė ar skaitė internete, niekas neparuošė jos šiam neįtikėtinam grožiui, kurį dabar prieš save regėjo. Akmeninis dvaras sekliame slėnyje bent dešimt kartų didesnis nei ji įsivaizdavo, eilės langų su langinėmis blizgėjo blyškioje saulės šviesoje.
Jos oda virpuliavo jaudulys, o ji leidosi keliu į slėnį pro dailų, kaip apšalęs stiklas žvilgantį ežerėlį. Kuo arčiau prie dvaro, tuo menkesnė jautėsi. Jis didžiulis. Prabangus, didingas namas su kolonomis, remiančiomis apskritą įėjimą ir traiškančiomis jos drąsą, kai žengė pro jas ir atrėmė lagaminą prie sienos palei duris.
Na, dabar arba niekada, tarė sau, pajuto, kaip tikrasis nerimas suspaudė krūtinę, ir pasuko prie sunkių ąžuolinių durų.
Ar ji tikrai nori tai daryti?
Ne, nebėra tuo tokia tikra, bet apsigręžusi gailėtųsi visą gyvenimą, nes antrą kartą tiek drąsos nebesukauptų.
Šitaip griežtai save padrąsinusi, Mija ištiesė ranką, čiupo senovinę skambučio virvelę ir atsargiai truktelėjo, tada nuleido ranką prie šono, o pirštai, regis, patys susirietė į delną, laukdami, kol kas nors atidarys duris.
Dar niekada gyvenime ji nebuvo taip įbauginta.
Įsitempusi ir virpėdama plačiomis akimis atsargiai stebėjo, kaip durys ima vertis ir tarpduryje pasirodo žmogus, kurį pamatyti tikėjosi mažiausiai – pats Oskaras Balforas.
Aukštesnis ir kur kas žavingesnis nei Mija įsivaizdavo, baltais kaip sniegas plaukais ir tvarkinga ožio barzdele. Kai susiraukęs į ją pažvelgė, atrodė toks siaubingai nirtus ir atšiaurus, kad ji vos susiturėjo neapsisukusi ir nepabėgusi. Jei jis paklaus, ar ji naujoji namų tvarkytoja, ji spruks – nusprendė, kad spruks.
Tik nepaklausė. Tarė:
– Labas, jaunoji panele, – ir nusišypsojo.
Miela šypsena pasiekė mėlynų akių gelmes.
Tokių pat mėlynų kaip ir jos pačios.
Akių, į kurias Mija įsikibo.
– Bon… bon giorno, s-signor…
Pernelyg susijaudinusi, kad prabiltų ne itališkai, ji gurktelėjo ir galiausiai sumikčiojo angliškai:
– Nežinau, ar ž-žinote apie m-mane, bet aš vardu Mija Bianki. Man sakė, kad jūs mano tėvas…
PIRMAS SKYRIUS
Pirmą kartą per tris ilgus mėnesius Nikas Teakis įžengė pro savo Londono biuro duris ir kaipmat pavergė visų prabangiame moderniame granito ir stiklo vestibiulyje buvusių darbuotojų dėmesį.
Aukštas ir tamsus, apdovanotas lieknu, tvirtu ir galingu puikiai ištreniruoto atleto kūnu – oras aplink jį tiesiog zvimbė nuo perteklinės energijos, alsiai aidėjo choras Labas rytas.
Jis visur darė tokį poveikį – tai daug ką sakė apie šį vyrą. Protingas, šaltakraujis, ryžtingas ir turintis tikslą. Darbas jam tarsi skrydis raketa į žvaigždes – tai jaudino, atėmė amą, o kartais ir iki kalenimo dantimis baugino, nes šis vyras stačia galva nėrė į tokią grėsmę, nuo kokios kiti spruko. Atsidavęs, susitelkęs ir – visi žinojo – niekada neklystantis.
Šiandien jis buvo rūstus, dvi tiesios juodos antakių juostos susijungė virš arogantiškai tiesios nosies. Kietas, klasikinio graikiško profilio veidas buvo susitelkęs į pokalbį mobiliuoju telefonu, tad į pasisveikinimus Nikas atsainiai kinkčiodamas žvilgančia juoda galva plačiais žingsniais perlėkė per vestibiulį ir atsidūrė prie laukiančio lifto.
– Dėl Theos meilės, Oskarai, – tyliai nusikeikė. – Kokį žaidimą žaidi?
– Jokių žaidimų, – Oskaras Balforas neatlyžo. – Ilgai apie tai galvojau ir dabar prašau padėti.
– Prašai? – Nikas mirtinai pašaipiai pabrėžė žodį.
– Nebent tu pernelyg didis ir svarbus, kad pagelbėtum senam draugui…
Bedęs ilgu pirštu į paskutinio aukšto mygtuką, Nikas atitraukė nepriekaištingai baltų marškinių rankogalį, norėdamas dirstelėti į popieriaus plonumo daugiafunkcį platininį laikrodį, ir vos susilaikė nenusikeikęs. Į šalį grįžo vos prieš valandą, savaites skraidė aplink pasaulį lyg prakeiktas palydovas, kurdamas multikonglomerato, kuris nenusipelnė žlugti dėl to, kad tarptautiniai investuotojai staiga pavirto viščiukais ir užveržė paskolų žarneles, gelbėjimo planą. Jis buvo pavargęs, alkanas ir visiškai pasiklydęs laiko juostose, bet viršuje, konferencijų kambaryje, būrelis nekantraujančių žmonių troško išgirsti, kokie