kad neatsisakysiu.
Kaip Oskaras minėjo, Nikas jam skolingas, ir nemenkai.
– Gerai. Tai sutarta, – Oskaro balsas vėl sušilo. – Be to, pamaniau, jei jau nemėgsti, kad tavo namuose gyvenantys darbuotojai veržtųsi į tavo erdvę, ji galėtų apsigyventi personalo apartamentuose, prijungtuose prie tavo buto Londone.
Pasijutęs kaip į kampą įspeistas žvėris, Nikas sududeno:
– Turėsiu ne tik duoti darbą, bet ir būti aukle?
– Ji atvyks pas tave rytoj – būk malonus.
Būk malonus, – tyčiojosi Nikas, sviesdamas mobilųjį telefoną ant stalo aršiau, nei reikėjo, paskui apsisuko ir patupdė lieknas šlaunis ant poliruoto stalviršio.
Tokiu poelgiu jis, nors pripažino moralinę skolą Oskarui, sutiko nusižengti verslo principams. Krūtinėje suvibravo verdanti neviltis, bet į duris pabeldė Fiona.
– Atleiskite, kad sutrukdžiau, – ji sumurmėjo pastebėjusi, kaip pikta rūškana sustūmė Niko antakius. – Bet viena iš panelių Balfor apačioje, registratūroje, nori su jumis susitikti… Ji minėjo kažką apie atsarginius raktus nuo jūsų buto?
Nikas sustingo, pirmą kartą būdamas suaugęs pajuto kaip karšto raudonio banga kėsinasi sugriauti legendinį abejingumą. Fionos žodžiai reiškė, kad naujai atsiradusi drovi, ne itin sėkme apdovanota Oskaro gegutė ką tik įplazdėjo į jo biurą ir prišnekėjo tokių dalykų, kurie visų aplinkinių akyse sukūrė tarp jų intymų ryšį!
Ta mergina neturėjo čia rodytis iki rytojaus. Nikas jos nė nepažįsta! O dabar dėl tos paikšės pastatas šurmuliuoja karštais gandais!
Panelė prakeiktoji Balfor ne tik paika, ji net pavojinga!
Nikas pašoko. Po velnių mielumą, tūžmingai pamanė, pralėkė pro smalsiai nusiteikusią Fioną ir šovė atgal koridoriumi. Iš patirties žinojo, kad su pavojingais organizmais maloniam būti negalima. Reikia elgtis šaltai ir pagarbiai ir kartu jų atsargiai atsikratyti.
Mija stovėjo prie registratūros stalo, baisiausiai apgailestaudama dėl to, ką leptelėjo ir kaip leptelėjo, bet prasivėrė lifto durys ir pro jas išžengė aukštas, tamsus vyras, kurį matė jau anksčiau.
Šokas sekundę išjungė smegenis. Ji net suvirpėjo paveikta tokios grynos odą kutenančios nuostabos. Jo ūgis, jo odos spalva, aukštas, tvirtas jo kūnas, įspraustas į nepakeliamai elegantišką dizainerio siūtą kostiumą – tai tas pats vyras, kuris beveik partrenkė ją Balforų dvaro įvažiuojamajame keliuke tądien, kai ji tik atvyko. Net ir tai, kaip karingai vyras artinosi, buvo siaubingai pažįstama ir ji pajuto baimingą troškimą atsitraukti.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.