žarstyti gausybę klausimų, ypač apie santuokos stabilumą pastaraisiais metais.
– Kaip praėjo Natanielio vestuvės? – paklausė Leila.
– Visi klausinėjo apie tave, – atsakė Rafaelis. Jam vis dar buvo skaudu, kad ji nepakeitė savo planų. – Skambinau tau…
– Žinau, – burbtelėjo Leila nervingai pasukdama delnus; akys tarsi maldavo suprasti. – Negalėjau ištrūkti.
Rafaelis priimdamas jos atsiprašymą linktelėjo galva– akimirka nebuvo tinkama tęsti pokalbį. Be to, Leilos balsas išdavė įtampą, ir jam kilo įtarimų, kad galbūt ji patiria kokių nors problemų darbe, problemų, apie kurias jis nieko nežinojo.
Net jeigu jo broliams ir seseriai pasirodė keista, kad žymiausia dešimtmečio manekenė negali išsireikalauti laisvadienio sudalyvauti šeimos nario vestuvėse, nė vienas apie tai neužsiminė nė žodžiu. Kita vertus, jo šeima ir taip buvo gerokai pakrikusi.
Jie visi buvo išmokę nieko per daug nesitikėti ir saugojosi stipriai nepamilti. Šiaip ar taip, Rafaelį meilė aplankė. Ir dar tokia karšta bei aistringa, jog pačiam varė siaubą,– jis puikiai žinojo, koks trapus šis jausmas. Koks neįkainojamas.
Vėl būdamas su Leila, žinodamas, kad ji priklausys jam visą filmų festivalio savaitę, Rafaelis jautė, kaip nuo laukimo įsitempia jo oda. Kaip širdis ima plakti vis smarkiau. Kaip tvinksta aistra. Geismas.
Kūniškus pojūčius supo kur kas gilesni jausmai. Prieš prasidedant chaotiškiems metams, jų santuoka kasdien tik tvirtėjo.
Dabar Rafaelis buvo kuo rimčiausiai nusiteikęs prisivyti prarastą laiką.
– Mūsų apartamentai paruošti, – pasakė jis.
– Puiku. Nekantrauju atsidurti kur nors nuošaliai.
Imdamas žmoną už rankos Rafaelis į ją žvilgtelėjo. Jos veidu vėl nuslinko netikrumo šešėlis. Net po pudra buvo matyti, kad ji išbalusi. Gal negaluoja?
Jie drauge įėjo į viešbutį, ir Rafaelis pasijuto dėkingas, kad aksominės užtvaros sulaiko aistruolius ir paparacus už nugaros. Jis niekada taip ir nepriprato gyventi su į jį nukreiptu objektyvu, nors, būdamas Vulfų pavainikis, žurnalistus masino dar vaikystėje.
Dabar jo jau niekas nebepajuokdavo, bet Rafaelis ligi šiol negalėjo pakęsti asmeninį gyvenimą trikdančio dėmesio.
Jausdamasis dėkingas, kad pakeliui jų niekas nekalbina ir neprašo autografų, Rafaelis nusivedė žmoną per skoningą priimamąjį. Nors lifte jų taip pat niekas neužlaikė, jis lengviau atsipūtė tik sau už nugaros uždaręs apartamentų duris.
Pro langus atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą, o balkonas priklausė jiems vieniems.
– Vaizdas gniaužia kvapą, – išlaisvindama ranką tarė Leila ir priėjo prie didžiulių langų; tačiau prieš Leilos grožį Rafaeliui nublankdavo net įstabiausi vaizdai. – Kada atvykai?
– Vakar. Atskridau tiesiai iš Londono.
Leila atsisuko į jį– apšviesta iš nugaros, ji pasirodė jam dar trapesnė, dar labiau išbalusi.
– Ar pavyko praleisti nors kiek laiko su šeima?
– Atskridau vestuvių dieną, bet jau kitą rytą vėl teko išvykti, – atsakė Rafaelis, tačiau pamatęs, kad Leila suraukia kaktą, gūžtelėjo pečiais. – Mano grafikas, kaip ir tavasis, nepaprastai suspaustas.
Leila linktelėjo galvą ir nusuko akis į šalį. Ironiška: nors pats nuo jos vis dar slėpė dalį savo praeities, negalėjo pakęsti, kai svarstyklės pakrypdavo ir į priešingą pusę. Pasakoti apie tai, kaip niekingai su juo elgėsi tėvas, kiek daug jis sielvartavo, o jo broliai ir sesuo dar kentė ir fizinį smurtą, jis tiesiog nematė prasmės.
Kai kuriuos dalykus vertėjo palikti už nugaros. Kam iš po žemių kasti tamsias praeities paslaptis?
Didelė dalis jo sėkmės versle priklausė nuo nuojautos, kada palankiausia sudaryti sandorį. Ta pati nuojauta jį vedė ir per asmeninį gyvenimą.
– Turėtume pradėti derinti darbo grafikus, – sklandžiai nukreipdamas pokalbį nuo šeimos ir tamsios praeities pasakė Rafaelis. – Mano reklamos agentas pabrėžė, kad mums svarbu per festivalį demonstruoti paramą vienas kitam ir vienas kito projektams, nors aš net neįsivaizduoju, kaip galėčiau pasielgti kitaip.
– Žinoma. Tik pasiimsiu mobilųjį.
Ar jis iš tikrųjų jos balse išgirdo nervingą virptelėjimą?
Rafaelis pasuko galvą: Leila rausėsi po savo naujutėlaitę firminę rankinę ir atrodė gerokai sutrikusi. Jam žmona buvo gražiausia kada nors regėta moteris, tačiau jos gyvenimas buvo ne ką mažiau sujauktas.
Jie abu buvo aistros blyksnio nušviestos kylančios žvaigždės. Leila jau seniai mėgavosi pasaulinio lygio manekenės titulu, ir dabar karjera jai diktavo gyvenimo būdą.
Leila buvo milijonierė, jos vardas atstojo firminį ženklą, kuris buvo kopijuojamas ir mėgdžiojamas. Ją lydėjo šlovė. Tačiau gyvenimas taip pat buvo kupinas įsipareigojimų ir gerokai nutolęs nuo Rafaelio.
O Rafaelis pastaraisiais metais iš milijonieriaus virto milijardieriumi; sparčiai tobulėjant kompiuterių technologijoms, jis paprasčiausiai privalėjo žengti sparčiau už kitus. Kopdamas į viršūnę jis išsiugdė tobulą intuiciją, ir dabar klausė savęs, ar pokyčiai, kuriuos matė Leiloje, pasireiškė ką tik, ar įvyko jau seniai. Ar jis, pernelyg patenkintas savo santuoka, nepražiopsojo akimirkos, kai jo žmona pasikeitė.
Leila neabejotinai atrodė labiau savimi pasitikinti, tačiau joje buvo justi ir pažeidžiamumas, kuris tarsi nervingas nektaro ieškantis kolibris menkino Rafaelio pasitikėjimą. Kažkas buvo negerai, bet jam niekaip nesisekė perprasti priežasties.
Jie abu pasiekė užsibrėžtų tikslų, tik kažin kiek už tai sumokėjo asmeniniais gyvenimais? Ar jų santuoka tebėra tokia stipri, kokia buvo iš pradžių?
Šitai jis ketino išsiaiškinti per artimiausią savaitę, nes jau buvo tvirtai nusprendęs didesnę laiko dalį praleisti su žmona. Jis nenusakomai jos išsiilgo, ir to ilgesio negalėjo išreikšti jokie žodžiai, o saldžialiežuvauti jis ir taip niekada nemokėjo.
Rafaeliui kur kas lengviau sekėsi rodyti meilę veiksmais ir dovanomis. Netrukus jis kaip tik ir ketino Leilai įteikti savo naujausią išmanųjį telefoną.
Jis nykščiu perbraukė per glotnų moderniausio technologijų šedevro paviršių. Tai buvo jo kūdikis. Belaidis ateities įrenginys, panaudotas filme Bastionas 9, kurio premjera turėjo įvykti kaip tik šį vakarą.
Telefonų, kuriuos jis buvo skyręs elitiniams festivalio dovanų krepšeliams, gaubtai buvo sidabro ir juodos spalvos, kaip ir tų, kurie jau rytoj turėjo pasirodyti prekyboje visame pasaulyje; šis vienintelis buvo su rausvai raudonu, išvedžiotu juodų linijų verpetais, gaubtu.
Tai buvo Leilos spalva.
Jo paties mobilusis buvo priderintas prie žmonos aparato priešingų spalvų deriniu. Jo ir jos telefonai. Šis dizainas turėjo tapti asmeninės Leilos linijos emblema– linijos, kurią ji dar tik turėjo pristatyti.
– Radau, – iškeldama savo seną mobilųjį ir prisimerkusi žvelgdama į ekraną pasakė Leila.
Rafaelis ištiesė ranką.
– Perdėti kortelę užtruksiu tik sekundę.
Leilai žengė jo link, o jos akyse blykstelėjo susijaudinimas.
– Ar dėl jo dabar visi eina iš proto?
Rafaelis linktelėjo galva.
– Nežinojau, kad jie bus spalvoti.
– Nebus, bent jau ne artimiausiu metu, ir net paskui niekada nebus leidžiami tokie.
Ji