Galingieji Vulfai. Ryžtingasis Rafaelis. Jannette Kenny

Bet jeigu manai, kad meluoju, gali eiti ir pasiteirauti mano agento arba gydytojo!

      Inferno! Jis tikrai nesitikėjo, kad ji taip piktai sureaguos; kita vertus, savo abejojimu, matyt, bus to vertas.

      – Atleisk, kad taip pagalvojau, – atsiprašė Rafaelis ir ištiesė į Leilą ranką, bet žmona nusisuko ir išėjo iš vonios kambario. O jis, jausdamasis kaip kvailys, liko stovėti vienas.

      – Leila, man neramu.

      Ji sustojo kaip įbesta, pečiai nusviro.

      – Žinau. – Ji nekantriai perbraukė sau per plaukus. – Man taip pat dėl tavęs neramu, bet šiais metais…

      Ji sumosavo ranka, ir šį kartą Rafaelis ją nutvėrė. Paskui prisitraukė Leilą sau prie krūtinės, ir nudžiugo, kad ji nesipriešina.

      – Nuo šiol viskas bus kitaip, – pasakė jis, ir Leila jam atsakė netvirtu galvos linktelėjimu.

      Pastarieji metai tikrai buvo sunkūs. Trumpas jųdviejų savaitgalis Aruboje buvo įspraustas tarp paskutinės Leilos fotosesijos ir jo kelionės į Los Andželą konsultuoti filmo statytojų. Kai jie tąkart išsiskyrė, jis kaip niekada piktinosi žmonos karjera, kad ši ją nuo jo atskyrė. Leilos statusas buvo pranašesnis už jų santuoką. Už jų planus sukurti šeimą.

      Mažai trūko, kad tada būtų pareikalavęs padaryti pertrauką. Ir su tokia pat aistra, su kuria atliko savo darbą, pasinerti į žmonos pareigas.

      Jį sulaikė tik suvokimas, kad kaip tik taip būtų pasielgęs jo tironas tėvas.

      Rafaelio ir Leilos santuoka buvo saugi. Jie mylėjo vienas kitą. Juodu tiesiog buvo pernelyg apleidę savo asmeninį gyvenimą.

      Bet daugiau šitai nesitęs.

      Netrukus jis pasės joje sėklą. Jų santuoka vėl grįš į vėžes. Iš jų meilės gims kūdikis.

      – Gal galiu paklausti, kas sukėlė tokią arogantišką šypseną? – paklausė Leila.

      Rafaelis lėtai nužvelgė jos veidą, krūtis, klubus, paskui vėl įsistebeilijo į išraiškingas žmonos akis.

      – Mąsčiau, kaip gražiai atrodytum nėščia.

      Antras skyrius

      Mintis apie nėštumą perliejo Leilą tarsi šaltas dušas. Dar kartą tam ryžtis ji neketino– bent jau ne taip drąsiai.

      Kaip ir Rafaelis, ji ilgėjosi šeimos. Troško kūdikio, kuriam galėtų dovanoti savo meilę, kurį galėtų glausti sau prie krūtinės. Norėjo iš meilės gimusio savo ir Rafaelio vaiko.

      Tačiau pirmas bandymas baigėsi nesėkmingai.

      Praėjusiais metais ji jau buvo pastojusi. Bet rugsėjį, dvyliktą nėštumo savaitę, įvyko nelaimė.

      Kūdikis mirė. Leila smarkiai nukraujavo. Neteko svorio. Jai iš skausmo plyšo širdis.

      O gydytojo perspėjimas dėl tolesnių nėštumų draskyte draskė sielą. Nors ji jau buvo pasveikusi, dėl anoreksijos ir jos padarytos žalos kūnui tikimybė, kad vėl persileis, visada bus didelė.

      Išgyventi dar vienos kūdikio netekties Leila negalėjo. Kad ir kaip norėjo padovanoti Rafaeliui taip geidžiamą šeimą, bijojo net mėginti. Jos rankos ir širdis tebesiilgėjo prarasto vaiko. Mylimo vyro kūdikio.

      Baimė patirti dar vieną persileidimą ją kaustė paralyžiuojančiu siaubu. Ypač po to, kai jos draugė manekenė, kuri ankstyvajame karjeros laikotarpyje taip pat buvo nukentėjusi nuo anoreksijos, mirė gimdydama. O ta moterimi Leila be galo žavėjosi.

      Kai nėštumo metu kūnas pradėjo keistis, jos draugė vėl grįžo prie žalingų įpročių. Leila stebėjo, kaip mergina kiek įmanydama stengėsi su savimi kovoti, bet galiausiai pasidavė ligai, nusinešusiai ir jos, ir kūdikio gyvybę.

      Tada ir prasidėjo Leilos košmarai. Ji niekaip negalėjo pamiršti artimo žmogaus patirtos tragedijos. Prarado tikėjimą, kad už savo ligą bus stipresnė.

      Galiausiai vidinė sumaištis virto tikru pragaru: ji vis dar troško auginti savyje Rafaelio kūdikį, bet ryžtis pastoti, kad ir vėl persileistų, negalėjo ir neketino. Išgyventa nelaimė ją pakeitė. Tik kaip šitai pakels beviltiškai šeimos geidžiantis Rafaelis?

      Kaltė dėl to, jog slepia nuo vyro baimę ir nėštumą bei persileidimą, Leilą slėgė taip ilgai, kad galiausiai virto drakonu, su kuriuo ji nebemokėjo kovoti.

      Kaip Rafaelis reaguos sužinojęs, kiek daug ji nuo jo nuslėpė?

      Ne kažin kaip.

      Kai įvyko persileidimas, jis dalyvavo kažkokioje iškyloje Brazilijoje, o ji nenorėjo tokio dalyko pranešti telefonu. Galėjo jam apie tai papasakoti, kai grįžo, per trumpą atokvėpį savo beprotiškame gyvenime, tačiau vis dar jautėsi tokia sugniužusi ir šokiruota, jog nerado tinkamų žodžių. O dabar,– regis, taip greitai,– praėjo per daug laiko.

      Leila net nenutuokė, kaip turėtų pradėti apie tai kalbėti. Akimirka ir vėl buvo netinkama.

      Ištrūkusi Rafaeliui iš glėbio, Leila puolė į miegamąjį. Ji dar nebuvo tam pasiruošusi, emocijos po skrydžio vis dar buvo susijaukusios. Visų labiausiai jai norėjosi pabūti su Rafaeliu vienudu ir tik paskui papasakoti tiesą, kuri, ji žinojo, gali jį dar labiau atitolinti.

      Leila negalėjo pakęsti jų pastarųjų metų atšalimo. Bet kartu bijojo vėl su juo suartėti. Prarasti savo kūno kontrolę.

      Kita vertus, būtent taip dabar ją veikė baimė: ji valdė jos gyvenimą ir planus, naikino svajones.

      Bet kaip ji galėjo rizikuoti pakartoti praėjusių metų pragarą? Nežinomybė draskyte draskė.

      Kiek įmanydama stengdamasi atgauti savitvardą ir numalšinti nevaldomai siaučiančias emocijas, Leila paklaikusiomis akimis apsidairė po kambarį. Jos dėmesį patraukė spinta su sukamąja drabužių pakaba.

      – Querida, ar kas nors atsitiko?– paklausė Rafaelis, ir ji akimirkai sustingo.