dabar reikėjo galvoti ne apie save, o apie darbą ir reputaciją. Ji išsitiesė, atmetė galvą ir sumelavo:
– Aš jūsų nebijau.
– Bien, – tarė Stefanas ir, tiriamai žiūrėdamas jai į akis, priėjo. – Duodu žodį: durų užsirakinti nereikės.
Pasijutusi visiška kvaiša, Anabela nukreipė akis į šalį; jos skruostai degė. Juk buvo tokia tikra, kad garsusis mergišius mėgins ją suvilioti. O pasirodė, kad ji – ne jo skonio. Turbūt vienintelė visame pasaulyje nesužadina jam aistros.
Tačiau jos kūnas jam nebuvo abejingas. Ir tai dar švelniai pasakyta. Ji užkaisdavo kas kartą Stefanui į ją pažvelgus. Vien būdama šalia jo Anabela parausdavo, jos šerdis sudrėkdavo.
Pirmą kartą gyvenime ji jautė tokį stiprų fizinį jaudulį. Trauką. Geismą.
O Stefanas juk net nebandė jos suvilioti. Keista. Arba jis nesuprato, kokį poveikį daro moterims, arba jam tai visai nerūpėjo. Šiaip ar taip, nieko nuostabaus, kad jam už nugaros nusidriekė šleifas sudaužytų širdžių.
– Privalote leisti man jums padėti, – apeidamas ją pasakė Stefanas ir atidarė pikapo bagažinę. Ištraukęs lagaminą ir vilnonio bajaus krepšį, jis nužvelgė visą ten sukrautą fotografuoti skirtą įrangą. – Tuojau ateisiu paimti likusių daiktų.
– Tai visai nebūtina.
– Man būtina. – Užsikrovęs ant peties sunkų lagaminą, jis kuo nerūpestingiausiai užsimetė dar ir krepšį, tarsi visas tas svoris būtų vieni niekai. – Sekite paskui mane į savo kambarį, señorita.
Nešinas sunkiu nešuliu, Stefanas lengvai nužingsniavo link kitoje kiemo pusėje stūksančio kalkėmis balinto namo.
Sekite paskui mane į savo kambarį.
Žiūrėdama jam pavymui, Anabela suvirpėjo. Pasitaisiusi fotoaparato dėklo dirželį ant peties, ji pasigailėjo – ir jau ne pirmą kartą, – kad iš tiesų nesanti tąja ledo karaliene, kokia visi tikėjo ją esant. Kadangi Anabela su darbo pavedimais keliavo po visą pasaulį, žmonės ją laikė bebaime. Bet iš tiesų ji buvo drąsi tik pasislėpusi už objektyvo; kasdieniame gyvenime jausdavosi pažeidžiama. Baili. Nesugebanti niekuo pasitikėti. Ir visada tokia vieniša.
Anabela sunkiai atsiduso. Ausį maloniai kuteno virš galvos karšto vėjo kedenamų šešėliuotų medžių šlamėjimas. Po savaitės jos paskyrimas baigsis, ir jai daugiau niekada neteks susitikti su Stefanu Kortezu. Tik viena savaitė. Argi tai labai sunku?
Visą kelią iki hasjendos Anabela stebėjo jį einantį su nešuliu ant peties – gracingai, dideliais žingsniais, tarsi liūtą.
Stefanas Kortezas buvo pavojingiausias jos sutiktas mergišius.
Kaip gerai, kad jinai netraukia jo. Nes jeigu jis nuoširdžiai pamėgintų ją suvilioti, geruoju nesibaigtų. Ji nesugebėtų atsispirti tokiam fiziškai juntamam žavesiui.
Jeigu jis nuspręstų ją pasiguldyti į lovą…
Ar ji pajėgtų atsispirti? O gal sudegtų jo liepsnoje, gal iš jos liktų tik krūvelė pelenų?
Anabelai ir vėl kilo didžiulė pagunda bėgti, šokti į savo pikapą, įjungti variklį ir neatsigręžiant skuosti iki pat Londono.
Tačiau galiausiai ji visgi prisivertė elgtis taip, kaip ir pridera profesionalei, – susitelkti į jai pavestą užduotį. Todėl lėtai nužingsniavo per kiemą namo link.
Jis manęs negeidžia, – įtikinėjo ji save. – Esu visiškai saugi.
Tačiau Anabelai priėjus prie tarpduryje jos laukiančio Stefano, jo žvilgsnis nudegino tarsi karščiausia liepsna. Merginą nukrėtė drebulys.
Visi perspėjimai apie šį vyrą buvo… gryniausia tiesa.
Antras skyrius
Sugundyti Anabelą Vulf nebus lengva.
Kita vertus, – vesdamas ją šešėliuotu koridoriumi, galvojo Stefanas Kortezas, – malonūs dalykai gyvenime retai kada būna lengvai pasiekiami. Kaip tik iššūkio sunkumas ir suteikia bet kokiam tikslui skonio bei pasitenkinimo jo siekiančiajam.
– Mes visi mėginome, – tą rytą telefonu jam niurzgėjo Afonsas Moreira. – Bet nė vienam nepavyko. Toji moteris sukurta iš ledo.
– Vadinasi, mažai stengėtės, – paniekinamai atkirto Stefanas.
– Pasitelkiau visus įgūdžius. Toji moteris nesujaudinama. Jos nepajėgtų sugundyti joks vyras. Net ir tu, Kortezai.
– Aš moku vilioti moteris, – arogantiškai atšovė Stefanas. – Pats tai sakei.
Jo vyresnysis kolega pašaipiai suprunkštė.
– Tau kaip tik tokios kaip Anabela Vulf ir reikia. Šioji ledo karalienė gerokai aplaužys tau ragus. Kortezai, šįsyk nelaimėsi. O tavo nesėkmė man bus tikras pasigardžiavimas.
Stefanas metė žvilgsnį per petį į iš paskos einančią gražiąją anglę fotografę. Ji buvo nudelbusi akis. Laikėsi per saugų atstumą, stengdamasi prie jo neprisiliesti.
Taip, ją suvilioti tikrai nebus lengva. Garsioji, nepažabojamoji panelė Vulf vengė visų ją mėginusių suvedžioti vyrų. Tik keletui buvo pavykę išsikovoti vietą jos lovoje; vienas iš tokių buvo jos mokytojas ir patarėjas Patrikas Arbutnotas. Šis garsus fotografas, prieš kelerius metus lankęsis viename labdaros renginių Santo Castillo, giedojo giesmes aistringai Anabelos prigimčiai ir jos kūno grožiui, girdamasis buvęs vienu iš tų nedaugelio, sugebėjusių ištirpdyti ledinę jos sieną.
Ledo karalienė. Šį epitetą Stefanas buvo girdėjęs jau šimtus kartų, bet niekaip nesuprato, ką jis reiškia. Iš tolo Anabela jam pasirodė santūriai, atsainiai рpatraukli. Jeigu būtų turėjęs parinkti jai spalvą, būtų pasirinkęs pilką – kaip jos kostiumėlis, kaip popietės šešėliai, kaip žiemos prieblanda.
Tačiau iš arčiau jį nustebino natūralaus jos grožio didybė. Taip, veidas buvo papudruotas, bet nei akys, nei lūpos nepadažytos. Keista. Jos blakstienos buvo šviesios, kaip ir antakiai. Liauna aukšta ir graži figūra; tačiau bendras įspūdis keistai kėlė norą vengti jos žvilgsnio.
Dėl legendinio šaltumo? Ne. Tiesa, ji kalbėjo kandžiai ir šiurkščiai, bet jos kūnas – o Dieve… Stefanas jį skaitė kuo puikiausiai, žinojo, ką jis sako jam, aiškiai matė, kad nėra jam abejingas. Jis matė, kaip nurausta Anabelos skruostai, kaip įšyla kreminė oda, kaip suvirpa liekna figūra, kai dar jiems esant kieme Stefanas pamėgino ją paliesti. Ji panašiai sureaguodavo kiekvieną kartą, jam į ją pažvelgus.
Dabar Stefanui norėjosi pralaužti tą ledinį santūrumo kevalą. Sužinoti, kokios laukinės galios ją užvaldo, atleidus vadžias, tvirtai nuogu kūnu prigludus prie jo, kai, abu užliejus aistrai, ji sulaikytų kvapą nuo kūnu nusiritusios kaitros ir prakaito bangos.
Stefanas sunkiai tvardėsi neišsiaiškinęs to čia ir dabar.
Pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį jam, regis, teks palūkėti. Apsukti šiai moteriai galvą prireiks laiko. Šį vakarą veikiausiai dar nepavyks pasiguldyti jos į lovą. Turbūt tik rytoj.
Iššūkis jį intrigavo. Tai bus puikus prasiblaškymas, ypač turint galvoje, kad ši savaitė iš visų metų jam visada būdavo nemaloniausia, nes jo namus užplūsdavo labdaros renginio organizatoriai ir įvairių sričių magnatai su kailiniuotomis žmonomis. Nors kasmetines polo rungtynes ir po jų vykstančias iškilmes Stefanas organizuodavo vedinas kilnaus tikslo – pagelbėti vargstantiems vietiniams kaimeliams, – to akinamo pasirodymo negalėjo pakęsti.
Todėl nuo šiol, užuot galvojęs apie renginį, svajos apie Anabelą Vulf. Stefanui žvelgiant į lanksčią šešėliuotoje koridoriaus