Galingieji Vulfai. Jautrioji Anabela. Jennie Lucas

kaip įsitempia jos pečiai, kaip suvirpa riešai. Po šalto elgesio kauke ji visomis išgalėmis stengėsi paslėpti trauką.

      Norėdamas įsitikinti, ar neklysta, Stefanas uždėjo jai ant juosmens ranką, tarsi ketintų parodyti kelią.

      Ir, prieš Anabelai atšokant, išgirdo, kaip ji šaižiai įkvėpė – taip šaižiai, kad pro dantis košiamas oras net sušvilpė. Ji išplėtė akis ir piktai jomis žybtelėjo.

      Stefanas užgniaužė šypseną. Gal visgi neprireiks laukti iki rytojaus.

      Kuo nekalčiausiai pažvelgęs į Anabelą, jis mostelėjo koridoriaus kryptimi.

      – Prašau čia, panele Vulf.

      Ji tvirčiau sukando dantis ir pasitaisė fotoaparato dėklo dirželį.

      – Juk jūs esate namų šeimininkas, – tarė ji. – Tai ir eikite pirmas.

      Anabela akivaizdžiai nenorėjo būti liečiama, net jei tai truko vos sekundės dalį, net jei juodu skyrė daugybė kruopščiai užsagstytos verslo susitikimams priderančios aprangos sluoksnių. Hostia, šioji moteris jam tikrai neabejinga. Ir, nepaisant įžūlių jos žodžių, yra be galo juslinga.

      Stefanas dar niekada nebuvo sutikęs moters, kuri taip beviltiškai trokštų būti pabučiuota. Surištais į standų kuodą plaukais Anabela Vulf savo atsainia laikysena panėšėjo į Greisę Keli, po kurios šalta kauke taip pat visuomet žioruodavo ugnis.

      Stefanas jos geidė. Ne dėl įvairovės ar mesto iššūkio. Dėl paprasčiausio malonumo.

      Visgi Afonsas Moreira buvo teisus. Šią moterį prisijaukinti nebus lengva. Ji atrodė pernelyg budri. Jeigu Stefanas imtų jos siekti pernelyg aktyviai, ji pabėgtų. Šitai jis spėjo įžvelgti jau kiemelyje. Todėl tam, kad apmalšintų Anabelos baimes, pasakė nejaučiąs jai traukos ir leido pasidaryti savas išvadas.

      Sakykime, kad esate ne visai mano skonio moteris. Tai netgi nebuvo melas. Paprastai jam patikdavo gražios, nesudėtingos ir savo noru pas jį atvykstančios moterys. Kokia nors išvaizdi per gretimą kaimelį keliaujanti turistė. Ar žymi Prancūzijos diduomenės veikėja. Ar Niujorko debiutantės, su kuriomis jis susitikdavo tik kartą per metus, nors mieliau jų apskritai daugiau nebūtų matęs.

      Anabela Vulf buvo unikali. Ypatinga. Ir Stefanas ketino ją žūtbūt laimėti.

      Klausydamasis jos aukštakulnių kaukšėjimo sau už nugaros, Stefanas ėjo koridoriumi.

      – Čia didžioji svetainė, – jiems einant pro vieną iš kambarių, į kurį vedė platus arkinis įėjimas, pasakė Stefanas. Netrukus jie praėjo senovinius blausioje šviesoje spindinčius šarvus. – Už šių durų – biblioteka. O štai šis koridorius veda į virtuvę.

      – Jūsų namas primena labirintą, – ramiu, beveik pašaipiu tonu pasakė Anabela. – Ar neprireiks žemėlapio?

      Stefanas sulėtino žingsnį leisdamas Anabelai jį prisivyti.

      – Abejoju. Juk visą gyvenimą keliaujate po pasaulį. Esu girdėjęs, kad buvote net Zanzibare ir prie Jukono.

      – Tiesa.

      – O namų neturite?

      – Turiu. Londone. – Anabela į jo klausimus atsakinėjo glaustai, tarsi nenorėdama nieko atskleisti apie savo asmeninį gyvenimą.

      – Bet juose beveik nebūnate. Vargu, ar juos galima pavadinti namais.

      – Mano namai yra pasaulis, – atkirto ji.

      – Nepavydžiu jūsų gyvenimo.

      Anabela kilstelėjo smakrą, pilkos jos akys sužaižaravo tarsi sidabriškas žiemos sniegas.

      – Keletą pastarųjų mėnesių keliavau po Europos arklių rančas. Nekantrauju sužinoti, dėl ko jūsiškė laikoma geriausia. Kol kas sunku suvokti, kodėl ji taip puikiai vertinama.

      Stefanas suprato, kad Anabela jį tyčia užgaulioja, bet vis tiek, prieš savo paties valią, suirzo. Viena – kritikuoti jį, visai kas kita – įžeidinėti jo arklius ar namus.

      – Sunku suvokti?

      Anabela gūžtelėjo pečiais.

      – Vieta graži…

      – Bet?

      Jos akys įsmigo į jojo.

      – Palyginti su kitais veisėjais, jūs už savo arklius prašote dukart daugiau; dažnai dėl nepaaiškinamų priežasčių netgi atsisakote juos parduoti vienam ar kitam pirkėjui. Verčiate savo klientus landžioti pro absurdiškas kilpas.

      – Mano arkliai yra vertingi ir reti. Juos gali įsigyti tik tie, kurie yra verti laimėti lenktynes. Tai ne vien pinigų klausimas.

      – Bet vis tiek reikalaujate milžiniškų sumų, – palenkdama galvą tarė Anabela. – Gal jūsų arkliai to ir verti… – abejodama pridūrė.

      – O gal? – laukdamas tolesnio pamąstymo, griežtai paragino tęsti Stefanas.

      – O gal… tesate stulbinamai puikus verteiva, žinantis, kaip išvilioti iš turčių pinigus.

      Stefanas įsistebeilijo į ją. Anabela ramiai nusišypsojo, tarsi sakytų: Esu kur kas geriau apsiginklavusi, nei galite įsivaizduoti.

      Visas jo kūnas skausmingai įsitempė. Dabar norą užkariauti tą šaltą grožį pakeitė medžioklės aistra. Pergalės jaudulio siekis. Jis norėjo ją nugalėti. Išgirsti ją aukščiausią geismo akimirką surinkančią jo vardą.

      Geidė jos taip, kaip jau labai seniai nebuvo ko nors geidęs.

      Stefanas primerkė akis ir atsakė jai taip pat ramiai šypsodamas.

      – Panele Vulf, mielai jums parodysiu, kodėl esame geriausi. Jūsų širdyje neliks nė lašelio abejonės.

      Nuo jo tono Anabela įtariai prisimerkė. Tačiau Stefano veidas atrodė abejingas, galiausiai jis pasisuko eiti.

      – Eime.

      Ir leidosi plačiu blausiai apšviestu koridoriumi. Žengė derindamasis prie jos tempo. Jeigu Anabela paėjėdavo greičiau, jis taip pat pagreitindavo žingsnį. Jeigu ji sulėtindavo tempą, jis padarydavo tą patį. Nuolat pažeisdamas asmeninę Anabelos erdvę, parodydamas jai tai į vieną, tai į kitą namų eksponatą ar be galo vertingą senovinį dirbinį, Stefanas ją vis tarsi nekaltai paliesdavo. Jiems einant pro seną ispanų tapytojo paveikslą, kuriame buvo pavaizduota moteris, Anabela vos gaudydama kvapą paklausė:

      – Ar tai Goja?

      – Taip, tikriausiai, – atsakė Stefanas.

      Paskui jis nusivedė ją į erdvią patalpą aukštomis tinkuotomis lubomis ir medinėmis sijomis.