diena, mieloji?
– Robertai! – Sesuo maloniai nustebo, jos balsas sušilo. – Galima ir taip pasakyti. Gal norėtum pasikviesti sūnėnus ilgai viešnagei?
– Ne, jei neišmokei jų pasiprašyti į tualetą. Šiaip ar taip, manęs nebus namie.
– Kur šįkart iškeliauji?
– Į Hantsvilį Alabamoje.
Sesuo patylėjo.
– Ten karšta.
– Žinau.
– Gali net suprakaituoti, – perspėjo jį Madelina. – Tik pagalvok, kaip nusiminsi.
Roberto lūpos krustelėjo išgirdus smagią pašaipėlę sesers balse.
– Teks surizikuoti.
– Vadinasi, kažkas rimta. Bėdos?
– Keletas staigių gedimų.
– Būk atsargus.
– Būtinai. Jei prireiks ten ilgiau užtrukti, paskambinsiu ir pranešiu savo telefono numerį.
– Gerai. Myliu.
– Ir aš tave myliu. – Baigęs pokalbį Robertas šyptelėjo. Kaip visada, Madelina nieko neklausinėjo, bet iškart pajuto, kokia rimta padėtis Alabamoje. Šešiais žodžiais sesuo jį palaimino, išreiškė paramą ir meilę. Nors ji buvo tik Roberto įseserė, juos siejo stipri meilė ir supratimas, tarsi jie būtų kraujo giminės.
Paskui Robertas paskambino moteriai, su kuria pastaruoju metu gana reguliariai susitikinėjo, Valentinai Lorens. Jų santykiai buvo dar labai netvirti, Robertas nesitikėjo Valentiną laukiant, kol jis grįš, todėl lengviausia išeitis – aiškiai pasakyti jai, kad gali susitikinėti su kuo panorėjusi. Valentina turėjo didelį pasisekimą ir, deja, ilgai viena neužsibus, o Robertas nujautė Alabamoje praleisiąs kelias savaites.
Valentina iš tų moterų, kurioms Robertas jautė didžiausią silpnybę: ji priminė grynakrauję lenktyninę kumelaitę – aukšta, liekna, mažomis krūtimis. Visada nepriekaištingai santūriai pasidažiusi, stilingai ir skoningai apsirengusi. Ji buvo išties miela, mėgo teatrą ir operą ne mažiau už Robertą. Jei ne šis keblumas, būtų buvusi nuostabi partnerė.
Su ankstesne moterimi Robertas išsiskyrė prieš keletą mėnesių, tad sunkiai tvėrė savo kailyje. Gyvenimą su moterimi jis vertino labiau už vienatvę, nors buvo visai patenkintas ir savo paties draugija. Bendraudamas su moterimis Robertas patirdavo didžiulį malonumą – tiek dvasinį, tiek kūnišką; jam labiau prie širdies buvo nuolatiniai, ilgalaikiai santykiai. Roberto nedomino vienos nakties nuotykiai ir jis iš aukšto žvelgė į tuos, kuriems užtekdavo kvailumo į juos įsivelti. Jis nesimylėdavo su moterimi tol, kol ši jam neįsipareigodavo.
Valentina mandagiai išklausė naujieną apie ilgai truksiančią Roberto kelionę, šiaip ar taip, jie nebuvo meilužiai ir neturėjo vienas kitam pretenzijų. Jis išgirdo Valentinos balse švelnų apgailestavimą, tačiau ji neprašė jo paskambinti sugrįžus.
Sutvarkęs šį paskutinį reikalą Robertas kelias minutes sėdėjo suraukęs kaktą, leidęs sau susimąstyti apie santykius, taip ir nepasiekusius intymumo, ir pagalvoti, kiek užtruks, kol vėl ras laiko seksualiniam gyvenimui. Ilgo laukimo perspektyva jo nežavėjo.
Roberto požiūris į seksą tikrai nebuvo atsainus. Jis visada griežtai kontroliavo savo liepsnojantį seksualumą: atsižvelgiant į vyro ir moters jėgų skirtumą, vyras, nesugebantis savęs kontroliuoti, gali sugyvulėti ir žiauriai pasielgti su moterimi – ši mintis Robertui kėlė šleikštulį. Jis sutramdydavo tiek savo seksualinį apetitą, tiek plieninę jėgą, pažabojęs juos ledine proto galia. Robertas niekada moters nespausdavo, nors visada duodavo aiškiai suprasti jaučiąs trauką, kad ji žinotų padėtį. Tačiau leisdavo savo damai diktuoti tempą, leisdavo santykiams rutuliotis iki intymumo jos nustatytu žingsniu. Robertas gerbė įgimtą moters atsargumą, neleidžiantį iškart apnuoginti švelnaus trapaus kūno prieš daug didesnį, stipresnį patiną. Lovoje Robertas su moterimis elgdavosi švelniai, niekur neskubėdavo ir jas sužadindavo. Šitaip tvardytis buvo visai nesunku: jis galėdavo valandų valandas glamonėti švelnią moters odą ir intriguojančius apvalumus. Ilgos glamonės padėdavo numalšinti savo alkį ir sužadinti partnerės.
Niekas neprilygsta pirmam meilės aktui su nauja partnere, mąstė Robertas. Vėliau pojūčiai nebūna tokie aštrūs, alkis toks didžiulis. Jis visada rūpindavosi savo dama, priversdavo ją pasijusti ypatingą. Nešykštėdavo malonių smulkmenų, parodančių moteriai, kaip ji branginama: romantiškų vakarienių dviese žvakių šviesoje, šampano, prasmingų dovanų, damai skirdavo visą dėmesį. Kai galiausiai ateidavo laikas užsidaryti miegamajame, Robertas, pasitelkęs gabumus ir savitvardą, patenkindavo damą ne vieną kartą, prieš leisdamas išsilieti sau.
Pagalvojęs, ko netenka dėl sunkumų Alabamoje, jis suirzo.
Mintis išblaškė beldimas į duris. Pakėlęs akis pamatė galvą pro duris įkišusią Felisę.
– Tau reikėjo eiti namo, – papriekaištavo Robertas. – Neprivalėjai likti.
– Pasiuntinys atnešė jums šį laišką, – pasakė Felisė ir priėjusi padėjo laišką ant stalo. Ji nekreipė dėmesio į viršininko pastabą. Kad ir kiek ilgai užsibūdavo Robertas, ji retai išeidavo anksčiau už jį.
– Eik namo, – ramiai pasakė Robertas. – Tai įsakymas. Rytoj tau paskambinsiu.
– Gal man dar ką nors padaryti prieš išeinant? Išvirti šviežios kavos?
– Ne, aš ir pats netrukus eisiu.
– Tada geros kelionės. – Felisė nusišypsojo ir išėjo. Robertas girdėjo, kaip ji išoriniame kabinete susirenka daiktus ir viską užrakina nakčiai.
Jis abejojo, ar šioje kelionėje nutiks kas nors gera. Jis buvo kerštingai nusiteikęs ir troško kraujo.
Pastebėjo, kad ant manilinio voko nėra atgalinio adreso. Atplėšus voką iš jo išslydo keletas lapų. Voke buvo viena prastos kokybės nuotraukos kopija, trumpa santrauka apie esamą padėtį ir jau girdėta informacija bei trumpa žinutė nuo agento Brento: jis paaiškino, kas per moteris nuotraukoje, ir pranešė Robertui apie biuro pasiryžimą bendradarbiauti su juo visais klausimais – kaip tik to Robertas ir tikėjosi.
Jis paėmė nuotraukos kopiją ir atidžiai įsižiūrėjo. Kopijos kokybė buvo labai prasta, nuotraukoje buvo matyti prieplaukoje stovinti moteris, už jos – motorinės valtys. Taigi čia Evė Šo. Ji buvo su saulės akiniais, tad sunku buvo įžiūrėti bruožus, matėsi tik šviesūs susitaršę plaukai, o ji pati atrodė stamboka. „Čia tau ne Mata Hari2“, – šmėkštelėjo Robertui, išrankus skonis privertė jį suraukti nosį, pamačius prastai derančius drabužius ir kaimišką išvaizdą. Moteris nuotraukoje labiau priminė purvo imtynininkę, vulgarią prasčiokę, pardavusią savo šalį iš godumo.
Robertas greitai sukišo lapus atgal į voką. Jis nekantravo atiduoti Lendoną Merserį ir Evę Šo į teisingumo rankas.
2
Buvo įprastai karšta ir tvanki pietietiškos vasaros diena. Dangus tamsiai mėlynas, nusėtas puriais baltais debesėliais, tingiai plūduriuojančiais, plukdomais švelnaus vėjelio, vos šiaušiančio ežero paviršių. Virš galvos sukiojosi žuvėdros, prišvartuoti kateriai hipnotizuojamai sūpavosi prieplaukoje. Ežere šmėkščiojo keli kietakakčiai žvejai ir vandens slidininkai, nepaisantys karščio, tačiau dauguma ryte išplaukusių žvejų spėjo sugrįžti iki vidurdienio. Oras buvo tvankus ir drėgnas, sustiprinantis kvapus, sklindančius nuo ežero ir jį supančių sodriai sužaliavusių kalnų.
Evangelina Šo nužvelgė savo valdas per didžiulius veidrodinio