dabar valčių prieplauka davė neblogą pelną. Jei sėkmė nenusigręš, išmokės banko paskolą per ateinančius trejus metus. Tada valčių prieplauka priklausys vien tik jai, nebeslėgs jokios skolos, o Evė galės dar labiau plėstis ir pelningai investuoti pinigus. Ji vylėsi, kad verslas išsilaikys – pastaruoju metu prekyba žuvimis smarkiai susitraukė dėl Tenesio slėnio valdžios institucijos sukurtos „dumblių tvarkymo“ programos, dėl kurios buvo išnaikinta didžioji dauguma vandens augalų, kuriose slėpdavosi žuvys.
Tačiau Evangelina buvo atsargi, prieplaukos per daug neišplėtė. Skola neslėgė jos taip sunkiai, kaip kitų, maniusių, jog žvejybos pakilimas tęsis amžinai, išsiplėtusių ir dėl to sulindusių į skolas iki ausų. Evangelinos valdos buvo saugios.
Beveik nuo pat ankstaus ryto draugiją jai palaikė senasis Virdžilas Dodas; įsitaisęs supamojoje kėdėje už pertvaros jis linksmino Evangeliną ir klientus, porindamas istorijas iš savo vaikystės, grįždamas atgal į dvidešimto amžiaus pirmąjį dešimtmetį. Senukas buvo sudiržęs kaip odinis batas, kone visas prabėgęs amžius slėgė jo kasmet trapesnius pečius ir Evė baiminosi, kad dar keleri, daugiausia treji, metai, ir jo jėgos išseks. Ji pažinojo Virdžilą visą gyvenimą, visą gyvenimą jis buvo senas ir beveik nesikeitė, patvarus kaip upė ir kalnai. Tačiau Evė puikiai žinojo, koks trumpalaikis ir nenusakomas žmogaus gyvenimas, todėl brangino rytus, kuriuos Virdžilas praleisdavo kartu su ja. Senukui jie taip pat patikdavo; jis nebeplaukdavo žvejoti, kaip pirmuosius aštuoniasdešimt savo gyvenimo metų, tačiau lankydamasis valčių prieplaukoje vis dar sėdėdavo šalia motorinių valčių, girdėdavo vandenį teškant prieplaukose ir užuosdavo ežerą.
Jie buvo dviese, Virdžilas prisiminė dar vieną jaunystės istoriją. Evė užsikorė ant aukštos kėdės ir įdėmiai klausėsi senuko, tik retkarčiais žvilgtelėdama per langą, ar niekas neprivažiavo prie prieplaukos degalų kolonėlės.
Prasivėrė šoninės durys ir į vidų įžengė aukštas lieknas vyras. Jis kurį laiką pastovėjo, nenusiimdamas akinių nuo saulės, leisdamas akims apsiprasti su prietema, paskui pajudėjo prie Evės tyliai ir gracingai it leopardas.
Evė tik užmetė į jį akį ir vėl sutelkė dėmesį į Virdžilo pasakojimą, tačiau ir žvilgsnio užteko budrumui pažadinti. Evė jo nepažinojo, tačiau iškart suprato, kas jis toks – ne tik nepažįstamas, bet ir pašalietis. Daugybė į pensiją išėjusių šiauriečių atsikraustė į Gantersvilį, suvilioti šiltų žiemų, lėto gyvenimo tempo, nedidelių pragyvenimo išlaidų ir natūralaus ežero grožio, tačiau šis vyras nebuvo vienas jų. Visų pirma jis gerokai per jaunas pensijai. Greitas ir kietas akcentas, prabangūs drabužiai, niekinamas požiūris. Evei jau teko matyti tokių. Tada taip pat neliko sužavėta.
Tačiau buvo ir šis tas daugiau. Pajutusi tai Evė panoro už nugaros pasistatyti sieną.
Jis buvo pavojingas.
Ji šypsojosi Virdžilui, mintyse instinktyviai analizuodama nepažįstamąjį. Evė užaugo su berniūkščiais – neklaužadomis, nutrūktgalviais ir velniškai padūkusiais, tokių Pietuose netrūko. Šis vyras kitoks, kažkuo… pranokstantis juos. Jis neieškojo pavojų, greičiau pats kėlė grėsmę. Jo kitoks mąstymas, valia ir būdas, nepakenčiantis jokio prieštaravimo, tvirtas charakteris, žybsintis stulbinamai šviesiose akyse.
Evė nežinojo, kaip ar kodėl, bet nujautė jo keliamą grėsmę.
– Atsiprašau, – ištarė vyras, žemas jo balsas glostė ausis it aksomas. Evės pilvo raumenys įsitempė nuo keisto virpuliuko, šiurpas perbėgo per nugarą. Mandagus kreipimasis slėpė geležinę valią, kuri aiškiai sakė, kad jis tikisi būti nedelsiant aptarnautas.
Evė dar kartą abejingai žvilgtelėjo į lankytoją.
– Ateisiu už minutėlės, – pasakė ji ir vėl atsisukusi į Virdžilą šiltai pasiteiravo: – O kas buvo paskui, Virdžilai?
Roberto veide neatsispindėjo jokie jausmai, nors jį šiek tiek nustebino moters abejingumas. Tai buvo neįprasta. Dažniausiai jis tuoj pat sulaukdavo dėmesio, juolab moters. Moterys visada jį pastebėdavo, traukiamos jo vyriškumo, kurį Robertas negailestingai tramdė. Jis nebuvo tuščiagarbis, tačiau savo poveikį moterims priėmė kaip savaime suprantamą. Negalėjo prisiminti moters, kurios būtų geidęs ir anksčiau ar vėliau neužvaldęs.
Tačiau jis buvo ne prieš palaukti ir pasinaudojus proga įsižiūrėti į šią moterį. Jos išvaizda Robertą šiek tiek išmušė iš vėžių – prie to taip pat buvo nepratęs. Tikėjosi išvysti visai kitokį vaizdą.
Čia, be jokių abejonių, Evė Šo. Ji sėdėjo ant kėdės už pertvaros, sutelkusi visą dėmesį į supamojoje kėdėje įsitaisiusį senuką, kuris nuo senatvės gergždžiančiu balsu linksmai pasakojo kažkokią istoriją iš savo seniai prabėgusios jaunystės. Robertas vos pastebimai prisimerkė, įdėmiai tyrinėdamas Evę.
Ji – ne apkūni prasčiokė, kaip tikėjosi. Tiksliau tariant, ji nėra apkūni, o dėl prasčiokės dar bus matyti. Tikriausiai įsivaizdavo ją baisesnę dėl prastos nuotraukos kokybės ir per didelių drabužių. Įžengė į kontorą ieškodamas vulgarios, šiurkščios moters, o rado visai ką kita.
Atvirkščiai, ji… švytėjo.
Ši trikdanti iliuzija greičiausiai kilo dėl žaižaruojančių saulės spindulių, srūvančių pro didžiulius langus, lyg aureolė švytinčių virš jos saulėtų plaukų ir apšviečiančių rusvų akių gelmes. Šviesa glamonėjo auksinę jos odą, lygią ir be dėmelės, tarytum porcelianinės lėlės. Iliuzija tai ar ne, tačiau ši moteris švytėjo.
Jos balsas buvo stulbinamai žemas ir mažumėlę gergždžiantis, primenantis senus filmus su Bogiu ir Bakol3, nuo jo Robertui nugara perbėgo šiurpuliukas. Moteris kalbėjo tingiai, balsas tarytum liete liejosi, melodingas it čiurlenantis upelis ar medžiuose šiurenantis vėjas; šis balsas sužadino Robertui mintis apie sutaršytas paklodes ir ilgas karštas naktis.
Stebėdamas ją pajuto, kaip kažkas viduje sustingo.
Senukas palinko į priekį ir susikryžiavo gumbuotas rankas ant lazdos rankenos. Jo išblukusios žydros akys, kupinos prisiminimų apie gerus laikus, juokėsi.
– Nu, mes išmėginom viską, kas tik šovė galvon, bandydami nuvilioti Džoną H. nuo tos spirito varyklos, bet jis nė nekrustelėjo. Jis turėjo seną šratinį šautuvą, todėl bijojom per daug prisiartint. Senis žinojo, kad jį erzina tik šutvė vaikigalių, tačiau mes nenumanėm, kad jis žino. Kaskart, jam pasičiupus šautuvą, sprukdavom kaip kiškiai, paskui vėl parsėlindavom…
Robertas prisivertė apsižvalgyti, nebesiklausydamas senio pasakojimo. Nors pastatas buvo sukiužęs, verslas, regis, klestėjo, jei tik galima spręsti iš po ranka sukrautų įvairių reikmenų ir daugybės užimtų vietų prieplaukoje. Ant lentos už pertvaros buvo sukabinti nuomojamų valčių rakteliai, visi lig vieno tvarkingai sužymėti skaičiais. Robertas spėliojo, kaip ji užsirašo, kas kurį katerį išsinuomoja.
Virdžilas pasakojo įsijautęs, plekšnodamas sau per kelį ir krizendamas. Evė Šo užvertė galvą ir šūktelėjo, nuoširdžiai džiaugdamasi, jos juokas buvo toks pat žemas kaip ir balsas. Staiga Robertas suprato, kaip yra pripratęs prie rūpestingai kontroliuojamo juoko draugijoje, ir koks tas juokas spigus ir lėkštas, palyginti su nuoširdžia linksmybe, kurios nesigėdijama ir nesivaržoma.
Robertas mėgino atsispirti neįveikiamam potraukiui stebeilytis į ją, tačiau, didelei jo nuostabai, jautėsi lyg stengdamasis atsispirti poreikiui kvėpuoti. Kurį laiką galėjo tverti, tačiau šis mūšis buvo pralaimėtas iš pat pradžių. Įniršęs, bet kartu ir suintriguotas, Robertas pasidavė pagundai ir leido sau godžiai ryti ją akimis.
Jis stebėjo Evangeliną abejingu veidu, tobulai tvardydamasis, tad nei poza, nei išraiška neišdavė besisukančių minčių. Deja, kontroliuoti minčių neįstengė,