rasos ir gaivios žalumos aromatu. Porša dar niekada nesijautė taip nederanti prie tokios gražios dienos.
Pirmą sykį nepaisydama sodų kvietimo ji stovėjo prie lango, už jos šalo pusryčiai, o šviesius merginos plaukus saulė dažė auksine spalva. Pergamentas jos rankose atrodė beveik permatomas, nuo dažno čiupinėjimo susidėvėjęs, išblukintas laiko ir ašarų. Ji paslėpė popierių vyriausiajam liokajui atėjus papurtyti galvos virš nė nepaliestų pusryčių, nors jis ir taip nebūtų sugebėjęs perskaityti išblukusio rašalo. Poršai, žinoma, jo skaityti nė nereikėjo – jame parašyta žinia seniai įstrigo tamsiausiame širdies kampelyje.
Filadelfija, 1812-ųjų liepos 11-oji
Pavėpėle, tavo prakeiktasis brolis atvyko saugiai – laiškas prasidėjo be preambulės – su detalėmis absurdiško plano, kurį tarpusavy surezgė mūsų tėvai. Negaliu patikėti, kad jie rizikavo siųsdami jį tokiu neramiu mūsų abiem šalims metu, be to, linkstu sutikti su Fredžiu, kuris svarsto, kas jų galvose pasėjo tokią pasibaisėtiną mintį kaip vedybos. Žinau, kad praleidome nemažai laiko drauge, kai pastarąjį kartą buvau Hempše, bet jie privalo suprasti, kad tai buvo prieš daug metų, be to, juk buvome tik draugai?
Tiesą sakant, jaučiu, kad esu skolingas tau nuoširdžiausią atsiprašymą – tai greičiausiai mano tėvo paistalai. Jis griebiasi šiaudo, nes ruošiuosi pasirašyti Korsaro raštą. Jis tikrų tikriausiai mieliau matys mane užimtą žmona ir vedybomis nei kruizais. Širdingai atsiprašau, kad tau teko pakliūti į visą šią sumaištį, tačiau ką gi mums daryti, kad išsilaisvintume?
Tvirtai laikytis savo, manyčiau, yra vienintelis atsakymas. Pasižadu čionai atlikti savo dalį – juk turiu laivą, greičiausią škuną, dailiausiai slystančią vandeniu. Su ja praturtėsiu, Pavėpėle, tačiau pažadu nepulti laivo, kuris plukdys tavo brolį atgal. Bet kuriuo atveju esu tikras, kad turi savų ketinimų, kurių man trukdyti nevalia. Laikykis, miela mergaite, kaip ruošiuosi laikytis ir aš. Jiems nepavyks priversti mūsų elgtis pagal jų norus.
– Kas čia?
Porša krūptelėjo už nugaros prasivėrus durims. Per petį stebėjo, kaip Dorinda Tofton, Poršos vyro pusseserė ir jos kompanionė, užėjo į kambarį.
– Vikersas sako, kad vėl nelietei pusryčių, Porša – pabarė Dorinda. – Jis taip pat įtaria, kad virkauji prie laiško. Ar ta moteris vėl kažką atsiuntė? Maniau, kad tos nesąmonės pagaliau baigėsi! Neleisiu tavęs persekioti…
– Ne, Dore, – pertraukė Porša, kol ši pernelyg nesusierzino. – Tiesiog sklaidžiau senus susirašinėjimus.
– Ak. Tuomet viskas gerai?
Porša delsė.
– Žinoma.
– Gerai, – ji žvilgtelėjo pro langą prieš nukreipdama dėmesį į maistą. – Tada, mieloji, gal ateitum ir papusryčiautum? Laukia graži diena, bet juk žinai, kaip nemėgstu, kai dingsti soduose neatsikandusi nė skrebučio.
Porša ilgai neatsakė. Laiškas, kurį spaudė rankose, buvo paskutinis jos turimas ryšys su Matėjumi Kardiju iki vakarykščio vakaro – ir net po šitiek metų tebematė savo jaunatvišką nusivylimą. Švelniais pirštais sulankstė laišką ir kyštelėjo į korsetą. Pasidėjo tiesiai prie širdies – kur nešiosis kaip priminimą ir kaip skydą.
– Porša? – Dorinda, ieškodama, ką čia užkandus, stabtelėjo ir smalsiai pažvelgė į draugę.
Ši pasisuko.
– Taip, žinoma. Kaip tik sėdausi.
Dorinda prisėdo ir ėmė valgyti minkštai virtus kiaušinius su daržovėmis.
– Ką žadi veikti šiandien, brangioji? Sutvarkyti tiltelį palei upės slenkstį? – Ji susiraukė. – O gal metas atskirti jurginus?
Porša nusišypsojo. Tik mandagumas vertė Dorę to teirautis, ji nesuprato Poršos aistros kraštovaizdžio dailinimui.
– Tiesą sakant, šįryt, manau, liksiu čia.
Dorinda pastebimai nušvito.
– Išmintingas pasirinkimas. Saulė šiandien išties ryški. Juk žinai, kokia ji gali būti žalinga jautriai odai, – pačios Dorės pieno baltumo oda buvo jos džiaugsmas ir pasididžiavimas, o rudesnis Poršos atspalvis ją neramino. Dorinda nuleido šakutę ir pakėlė prie lūpų arbatos puodelį. – Galbūt, – pradėjo ji, atidžiai ir švelniai rinkdama žodžius bei piršteliu braukydama prabangų porcelianą, – galėtume pradėti krautis žieminius daiktus? Manau, pradėti derėtų nuo knygų bibliotekoje.
Porša nuleido skrebutį.
– Pasiruošti juk protinga, – atrodė, kad Dorinda įkalbinėja užsispyrusį vaiką. Ji ėmė kalbėti tyliau. – Mūsų laikas senka, mieloji.
Porša – suaugusi moteris. Ji buvo ištekėjusi, paskui tapo našle. Metų metus visą turtą valdė pati. Nė sykio nepasirodė esanti trapi ar silpna, ypač nuo tos dienos, kai gavo laišką, kurį dabar slėpė korsete. Jos tėvas ir broliai nuolat elgdavosi su ja kaip su jaunikle, o dabar, kai Dorė ėmė su ja kalbėti taip pat, Poršai tik ir norėjosi pateisinti jų kalbas.
Bet ne metas tokioms pagundoms. Užuot apšaukusi Dorindą, kaip derėtų, ji pagavo jos žvilgsnį ir nepaleido.
– Jau sakiau, nėra reikalo krautis daiktų. Mes niekur nevyksime. Viskas bus taip, kaip planavome. – Ji pasilenkė į priekį. – Pradėsime šiandien. Nejau negirdėjai? Į kaimą atvyko Matėjas Kardijus. Šiandien turėtų pasirodyti pas mus.
– Jis pagaliau čia? – Dorinda vos neišmetė puodelio iš rankų. – Ak, bet ar jis pasirengęs bendradarbiauti? – bauginosi ji. – Žinau, kad mini jį tik geru žodžiu, bet visi tie reikalai su jo… na, jo reikalai! – Ji ištiesė ranką ir uždėjo Poršai ant delno. – Noriu, kad būtum pasirengusi. Žinau, kad troškai apie tai negalvoti, bet jei sujungtum šias akivaizdžiai keistas aplinkybes su tuo, ką man pasakojai apie tėvų ketinimus apvesdinti jus… Na, tada viskas suprantama… – Ji susierzinusi atsikvėpė. – Porša, jis linkęs prisigalvoti. Ir nė viena jo idėjų greičiausiai tavęs nenudžiugins.
Porša pajuto karščio bangą. Dorė ir anksčiau kėlė šį klausimą, tačiau ji atsisakė šitaip galvoti apie Matėją. Nelaimei, Matėjas ilgai nelaukęs ėmė taip galvoti apie ją. Pilve sukosi kartėlis. Štai kas liko iš draugystės, kurią ji taip ilgai brangino ir vertino.
Ji nė nenorėjo prisiminti savo vėlyvo apsilankymo Erelyje.
– Jei jis toks nedoras, kad drįsta šitaip galvoti apie seną mielą draugę, – karštai tarė Porša, – tada jis ne toks žmogus, kokiu jį laikiau. – Ji giliai įkvėpė ir atlošė pečius. – Ir man tiesiog teks atvesti jį į doros kelią.
– Ak, jei tik būtume nusipirkusios to prancūziško muslino, kai turėjome progą! Šalavijo spalva tau taip tiktų, brangute.
Porša susiraukė.
– Imu jaudintis, kad tu kur kas daugiau prisigalvoji, Dore. O jei tai tiesa, tada gali viską tučtuojau pamiršti.
– Na, atleisk, bet jis juk vyras, ar ne? O jei ruošiesi prašyti vyro pagalbos, privalai panaudoti visus turimus ginklus.
Porša užvertė akis atsakydama į familiarią pastabą, bet Dorinda nesustojo nė atsikvėpti.
– Prisipažįstu, taip jaudinuosi prieš susitikimą su juo! Žinau, kad laikai jį senu draugu, bet per visus šiuos metus nesusirašėte nė laiškeliu. Aš…
Ji nutilo, nes Porša abiem rankomis trinktelėjo per stalą ir atsistojo.
– Meldžiu, Dore! Nustok, nes įsuksi mane į savo nerimo liūną. – Ji atsitiesė. – Turiu