Nerami siela. Deb Marlowe

ranka marinti gležnus jos jausmus. Neturėtų stebėtis, kad šįsyk vėl taip pasielgė. Pavadino ją klastinga intrigante! Net vyro išdavystės taip giliai nežeidė jos širdies – galbūt todėl, kad jų ji tikėjosi.

      Tuščias jos žvilgsnis buvo nukreiptas į ūkvedžio raštelį, kuriame šis skundėsi brangstančiomis žvakėmis. Iš krūtinės išsiveržė kartus juokas. Bičių vaškas galėtų pabrangti lyg deimantai ir tai vis vien nesulauktų tokio jos dėmesio kaip Matėjaus Kardijaus rankos, apglėbusios Erelio Etą. Tas vaizdas it dantytas peilis įsmigo jai į širdį ir suraižė pasitikėjimą draugu. O garsiai paskelbęs apie savo įtarimus, Matėjas geležtę įsuko dar giliau.

      Staigiai atsistūmusi nuo stalo, Porša priėjo prie lango. Žiūrėdama į grožį, kurį pati kantriai kūrė, prisivertė pripažinti tiesą. Per visus tuos metus, katastrofiškas vedybas, aplaidumą ir atsiskyrimą, kažkuri jos dalis išgyveno ir vis dar kentėjo dėl susižavėjimo Matėjumi Kardiju.

      Tai pagaliau turi baigtis. Bet koks užsilikęs švelnumas ar ilgesys privalo būti užrakintas. Ji pamanė, kad tikrų tikriausiai išeis iš proto, jei Matėjas laikys ją bejėge ir silpna. Taigi sutiks jį kaip susitvardžiusi moteris, valdanti savo, ir iš dalies jo, gyvenimą.

      Taip pamaniusi, negalėjo nenusišypsoti. Iš visų vyrų jos gyvenime, Matėjas tikriausiai vienintelis, kurio ji nesugebėjo nugalėti ar nepaisyti. Bet dabar botagas jos rankose. Jį išlaikyti nebus lengva, bet tai gali suteikti didžiulį pasitenkinimą.

      Porša džiugiai atvėrė langą. Giliai įkvėpusi atpažino tylų sirenos šauksmą iš sodų. Nusprendė atsiliepti. Apsisukusi išlėkė iš bibliotekos ir pasuko laiptų link.

      – Dore! – sušuko. – Aš persigalvojau! Išeinu!

      Matėjaus nuotaika gerokai subjuro, kai jis suprato, kad kurį laiką teks likti sausumoje. Pasirodo, viena jo pusė laukė ir ilgėjosi laikui nepavaldaus jūros supimo.

      Tačiau šiandien dienos grožis ir kaimo ramybė nuramino jo troškimus. Šią Berkšyro dalį sudarė nuostabi miškų ir dirbamos žemės mozaika. Po ją lengvai šuoliavo jo žirgas. Švelnus vėjelis gairino veidą. Buvo malonus rytmetis, bet to nepakako, kad pamirštų nerimastingas mintis.

      Porša pavadino jį dramatišku. Tikrai ne pats blogiausias jam tekęs kaltinimas. Po velnių, jį vadino visaip, nuo nedorėlio iki niekšo. Bet per visus tuos karo mėnesius ir dar ilgiau trukusias pastangas išlaikyti savo verslą tiesiogine to žodžio prasme ant bangos, jam pavyko išsaugoti linksmo sukčiaus reputaciją. Net kovos įkarštyje visa komanda tampė laiką už ūsų, jo šypsena kėlė baimę, o pokštai išliko aštrūs it geležtė.

      Pastaraisiais mėnesiais viskas pasikeitė. Jis buvo beužbaigiąs sėkmingą verslo ėjimą, kai lyg lazda smogė tėvo mirtis. Buvo sunku susitaikyti su netikėta tragedija, tačiau ant kulnų lipo testamento skaitymas, o dar prisidėjo ir pyktis bei išdavystė. Šie jausmai Matėjui buvo nepažįstami ir skaudūs, be to, jis sustiprino juos keršto troškimu – jo gyvenimą laikę inkarai staiga pakilo.

      Jiedu su tėvu niekada nesutarė gerai. Leandras Kardijus buvo rimtas ir veiklus vyras, nusiteikęs gyventi pagal senąsias šeimines prekybos tradicijas. Nerūpestingas Matėjaus būdas retkarčiais vesdavo jį iš proto, kaip ir tai, kaip jis vaizdavosi verslą. Jų nesutarimai būdavo garsūs; karšti debatai apie krovinių gabenimo ateitį ir tai, kur geriausia sukti verslą sudėtingu metu po 1812-ųjų karo su Anglija. Matėjas negalėjo palįsti po autoritariniu tėvo jungu, tačiau, nepaisant skirtingų temperamentų ir nuomonių, jis manė, kad jųdviejų tikslas buvo tas pats: Kardijų krovinių sėkmė.

      Pirmuosius žingsnius Matėjas žengė knibždančiame Filadelfijos uoste. Vaikystę praleido dūzgiančioje, svaiginančioje aplinkoje; aritmetikos mokėsi skaičiuodamas namus, o skaityti išmoko iš sandėlininkų manifestų. Tapo vyru savo tėvo laivų deniuose, išmoko visas krovinių gabenimo verslo subtilybes per prakaitą, ašaras ir sąžiningą darbą. Jo gyvenimas – naujos rinkos, naujų importinių prekių bei pajamų šaltinių paieškos. Jis dirbo metų metus, grumdamasis ir rengdamasis dienai, kai šeimos verslo vairas pateks į jo rankas.

      O to, pasirodo, nebus. Taigi jis abiem rankomis griebėsi pykčio ir stipriai į jį įsikibo. Bet tai jam buvo neįprasta, tad su kiekviena prabėgančia savaite vis sunkėjo ir vis labiau svėrė pečius. Atsikračius pykčio iš tiesų palengvėtų, bet ar jis tam pasirengęs?

      Ne visai. Vakar naktį Porša kalbėjo labai įtikinamai. Kažkas jo viduje troško ja patikėti, bet juto poreikį abejoti ir vis labiau troško palyginti pasakojimus.

      Man reikia tavo pagalbos, – sakė ji bei dar kažką minėjo apie savąją dilemą. Tai privertė jo mintis suktis viesulu iš smalsumo ir – kur kas blogiau – augančių įtarimų. Sunki tėvo ranka akivaizdžiai manipuliavo, bet nejau Porša iš tiesų galėjo nežinoti, koks vaidmuo teko jai?

      Matėjas iš atminties ėmė traukti to neįtikėtino vedybų plano, kurį prieš beveik devynerius metus įvykdyti mėgino grafas Leandras Kardijus iš Vinberio, smulkmenas. Jie pasirinko absurdišką metą. Matėjas buvo pasinėręs į rūpesčius dėl savo naujos dailiosios škunos ir galimybes užsidirbti krūvas aukso, išgarsėti ir patirti neįtikėtinų nuotykių drauge su įgula, tapus korsaru. Vedybų idėja buvo paskutinis, beviltiškas tėvo mėginimas pakeisti jo gyvenimą. Visuomet buvęs maištautoju, Matėjas tą mintį tik išjuokė – taip pat ir nevėkšliškai tėvo parinktą nuotaką.

      Porša Varnsvort? Ji tebuvo mergaitė, narsi, tačiau tokia pat viliokė kaip jaunesnioji sesuo. Tada jis tikėjosi, kad ji tokia pat skeptiška kaip ir jis. Šitaip manydamas, parašė jai laišką, o jos atsakymas jį dar labiau patikino. Ji pernelyg jauna, kad mąstytų apie tokius dalykus, rašė Porša, be to, pernelyg užsiėmusi kraštovaizdžio formavimu savo tėvo dvare. O kur dar kitais metais laukiančios piršlybos. Matėjas su palengvėjimu atsiduso ir netrukus viską užmiršo.