būtų pakūręs didįjį židinį, kuris užėmė didžiąją dalį sienos už jo rašomojo stalo, bet ne šią popietę. Už lango krito sniegas, sulig kiekviena minute vis smarkiau, o jam reikėjo nusigauti į Hanisprio psichiatrijos ligoninę.
Jis neabejojo, kad darbuotojai nė kojos nekels iš savo šiltų kambarių pasirūpinti pacientų patogumu. Senajam Klarkliui teks vėl nerti į šaltį.
Per ilgus metus, dirbdamas žurnalistu šeimos laikraštyje ir užsiimdamas tyrimais, Treisis atskleidė krūvą bjaurių paslapčių. Hanisprio psichiatrijos ligoninėje kiūtojo vienos baisiausių. Tai dvokianti korupcijos skylė. Kuo daugiau jis krapštėsi, tuo labiau stiprėjo ryžtas atskleisti joje daromus piktus darbus.
Eiliniam prašalaičiui Hanispris panėšėjo į kurortą, kuriame pailsėti renkasi turtingieji. Sodai buvo puoselėjami, viduje spindėjo marmuriniai laiptai. Brangaus medžio grindys švytėjo vaško sluoksniais.
Tiesa, kurią jis atkasė, nedavė Treisiui ramybės. Išblizgintos grindys ir spindintis marmuras tebuvo fasadas. Hanisprio psichiatrijos ligoninė turtingų šeimų atstumtiems giminaičiams buvo lyg kalėjimas. Daugelis jų, kaip kad galvojo Treisis, išvis nesirgo jokia psichikos liga.
Jo dėmesį patraukė judesys už lango. Jis galvojo būsiąs vienintelis, drįsiantis tokiu oru, šėlstant pūgai, žengti į kiemą. Priėjęs prie lango, Treisis atitraukė ploną užuolaidą.
Kokio velnio?! Palinkusi priešais vėją lentiniu takučiu traukė Lileta su savo vaikučiais. Jie jau turėjo būti įsikūrę viešbutyje!
Jis ištiesė ranką prie durų rankenos, norėdamas leistis iš paskos ir išsiaiškinti, kas nutiko.
Bet ji turi vyrą, be abejonės, puikų žmogų, kuris skubinasi jai į pagalbą. Treisiui praverstų nepamiršti, kad jis – tai ne jis, o Klarkas Klarklis.
Jeigu ji atpažins, kas jis toks, jo rašomam demaskuojančiam straipsniui gali kilti pavojus. Jeigu bus atskleista jo tikroji tapatybė, kas bus visiems tiems Hanispryje uždarytiems žmogeliams? Reikia laikytis atokiau.
Treisis lydėjo akimis Liletą, stengdamasis įžiūrėti gatvės galą, kur, be abejonės, išskėstomis rankomis laukė ponas Gordonas.
Žurnalisto prigimtis užsikabino už kažkokios smulkmenos. Tikrai nieko rimta, bet Lileta anksčiau nemėgo būti vadinama Lile. Buvo matęs, kaip ji su augiais berniūkščiais iki ristynių pešasi dėl to, kad ją taip pavadino.
Bilstelėjimas į duris atitraukė jo dėmesį ir akis nuo lango.
Atvėręs jas, įsileido snaigių sūkurį ir mažąją Sarą Vilson.
– Mažoji Sara, – Treisis uždarė jai už nugaros duris, nuo jos skrybėlaitės krašto nubraukė visą colį sniego. – Kur vaikštai tokiu oru?
– Laba diena, pone Klarkli. Atėjau pasiskolinti knygą.
Dievaži, per tokią pūgą! Sarą jis pažinojo. Devynerių metų smalsumu netveriantis kamuolėlis, o taip pat uoli skaitytoja. Jos motina buvo silpnos sveikatos, ir Sara kiek galėdama dažniau nuo tikrojo gyvenimo slėpdavosi knygose.
Klarkas Klarklis su savo biblioteka tarnavo bendruomenei, nebuvo visiškai niekam tikęs.
– Laimei, vos prieš valandą pasiėmiau naujų knygų siuntą, – Treisis nusvirduliavo prie stalo ir pačiupo vieną knygą kartu su suskaldytais akiniais. – Turiu kaip tik tinkamą tavo amžiaus mergaitei, panele Sara.
Jis atvertė ant stalo gulintį žurnalą, ir Sara jame pasirašė, pasižadėdama grąžinti knygą.
– Atnešiu tikrai greitai, – patvirtino ji.
– Palauk, kol pasitaisys oras, – kai baigs darbą ir leisis namo į Čikagą, atiduos jai tą knygą ir dar keletą kitų. – Eime, parlydėsiu tave namo.
Treisis užsimetė sunkų paltą, susirinko atrinktas naujas knygas ir paėmė Sarą už pirštinėtos rankos.
Išėjęs į lauką, uždarė duris ir dirstelėjo ton pusėn, kur su vaikais nuėjo Lileta, tačiau jų nebesimatė.
Tikriausiai susitiko su vyru – tai laimingas žmogus! Mintyse Treisis matė juodu susiglaudusius priešais traškantį židinį. Iš visos širdies linkėjo savajai Lils ir jos vyrui visa ko geriausio.
– Tau tikrai patiks šis pasakojimas, mažoji panele, – vedinas Sara, Treisis ėjo tolyn nuo Hanisprio psichiatrijos ligoninės, tačiau nieko čia nepakeisi. – Kaip tik tinkamas tavo amžiaus mergaitei.
Pagrindinė gatvė buvo tuščia, ausyse skambėjo tyla. Ją trikdė tik Liletos ir Džesio kojų šlepsėjimas lentiniu taku.
Rivervokio gyventojai išmintingai sulindo į namus. Matant iš kaminų vinguriuojančius dūmus šaltis kando dar skaudžiau. Vos už keleto jardų žmonės namuose ir sausakimšuose viešbučiuose mėgavosi šiluma ir draugija.
Jei pasiseks, pas ponią Oharą, ar tai būtų pensionas, ar privatus namas su laisvu kambariu, – viešbučio savininkas to nepasakė – bus šilta ir atsiras maisto vaikams.
Ne vien geliantis šaltis nedavė jai ramybės einant pagrindine gatve tą popietę. Tvyrojo beveik vaiduokliška, visiška tyla. Lauke žmonių nebuvo, atrodė, kad kiekvieną jos žingsnį stebi kažkieno akys. Kvaila – ji juk buvo labai atsargi.
Prieš kokį kvartalą ją išgąsdino atitraukiama užuolaida. Liletos aiktelėjimas vos nepažadino prie krūtinės miegančios mažosios Merės.
– Viskas gerai, tetute Lileta, – nuramino Džesis. – Ten tikriausiai ponas Klarklis. Ant ženklo viršum durų parašyta, kad čia jo biblioteka.
– Kas gi daugiau dėliotų knygas abėcėlės tvarka – logiška, kad ponas Klarklis bibliotekininkas, – kažkodėl, žinant, kad jis stebi, jai nepasidarė neramu. Juokinga, nes pastarąsias dvi savaites ji gyveno vengdama žmonių, kurie pernelyg įdėmiai nužiūrinėjo jos šeimynėlę.
– Džesi, nepamiršk vadinti mane mama. Gali kas nors nugirsti.
– Dėdė Aldenas nevažiuos į Rivervokį, – Džesis pasitaisė po pažastimi lagaminėlį. – Pernelyg bijo vaiduoklių.
Tiesa, Aldenas Hanispris nepaprastai jų bijojo. Tikriausiai tik tai ir išsaugojo jos sesers gyvybę. Jei jis nebūtų buvęs toks niekingas bailys, galėjo nužudyti Betanę; dabar gi pasitenkino uždaręs ją į savo psichiatrijos ligoninę, kur, kaip buvo kalbama, vaidenasi.
Visgi, nors Aldenas Foldžeris Hanispris ir bailys, tai nereiškia, kad jis nėra pavojingas.
Pavojingas ir godžiai geidžiantis jų palikimo. Jis buvo galingas dukterėčios ir sūnėno priešas.
– Jis gali atsiųsti ką nors kitą, – Lileta sustojo, pirštais suėmusi kilstelėjo sūnėno smakrelį ir pažvelgė jam į akis. – Bet aš jus apginsiu, prisiekiu. Tik, Džesi, turime būti labai atsargūs. Žiūrėk, ką kalbi, ir nepasitikėk niekuo kitu, tik manimi.
– Norėčiau, kad būtų gyvas tėtis. Dėdė Aldenas tada mums nieko nepadarytų.
– Aš irgi to norėčiau, – Lileta paglostė šaltą berniuko skruostą. Praėjo vos šeši mėnesiai nuo vaiko tėvo mirties. Pernelyg mažai, kad Džesis liautųsi ašaroti. – Bet jis mato mus iš dangaus, aš tuo tikra.
– Kaip manai, ar iš ten jis gali padėti mums ištraukti mamą iš psichiatrijos ligoninės?
– Jei tik gali, žinai, kad padės, o jeigu ne, galbūt atsiųs ką nors kitą, kas galės mums padėti.
Ji neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti, nes nedrįso tiek atsiverti kitiems žmonėms. Džesiui to nesakys, tačiau būtent jai teks sugalvoti, kaip ištraukti Betanę iš Hanisprio.
– Viskas