kišenėn. Prisirinkęs glėbį malkų, ėmė jas krauti po langu, kurio skląstis, žinojo, buvo sugadintas.
Bėda ta, kad iki lango aštuonios pėdos, o prisnigo vos per vieną. Nors pakilti per septynias pėdas nebūtų sunku, tuo pačiu metu dar ir atidaryti langą bus neįmanoma.
Vienintelė išeitis buvo sukrauti po langu malkas, užsiropšti ant krūvos ir atsidaryti langą. Paskui jis galės įlįsti vidun, prasidaryti galines duris ir susinešti malkas arba reikės susimesti malkas pro atvirą langą ir tada įlipti pačiam. Sumėtyti malkas kainuos daugiau pastangų, bet eidamas pro duris užtruktų ilgiau.
Kadangi įnamiai viduje tikriausiai tirtėjo nuo šalčio, jis nusprendė malkas sumesti.
Prireikė dvidešimties minučių, bet Treisis nesibaimino, kad bus aptiktas. Ligoniais čia rūpinamasi tada, kai prisimenama, juolab ne naktį, ligoninėje budint tik Gudju ir Merlotui. Treisis iš patirties žinojo, kad nuo septintos iki devintos valandos tiedu kažkur prapuldavo.
Dabar buvo dešimt po septintos, tad Treisis turėjo laiko iki valiai.
Prisirinkęs glėbį malkų, nunešė jas į senosios ponios Merfi kambarį. Durys iš lauko buvo užsklęstos, kad ji negalėtų išeiti.
Atidaręs duris, jis įžengė vidun.
– Labas vakaras, ponia Merfi, – senutė gulėjo lovoje ir susirietusi drebėjo po plona nešvaria antklode.
Matant, kaip aplaidžiai su ja elgiamasi, Treisio širdyje suliepsnojo pyktis. Kadangi moteris buvo jau netvirtos sveikatos ir užmarši, artimieji už jos priežiūrą ligoninėje kas mėnesį Aldenui Hanispriui mokėjo didžiulius pinigus. Matyt, nenutuokė, kokiomis sąlygomis gyvena senolė.
Tyrimas atskleidė graudžią tiesą: šeimos nariai ir draugai galėjo lankyti ligonius tik iš anksto sutartu laiku. Likus valandai iki vizito, ligonis būdavo perkeliamas į prabangų kambarį, kuriame išbūdavo visą laiką, kol viešėdavo svečiai. Jeigu kuris ir pasiskųsdavo lankytojams, ką gi – jie juk serga psichikos ligomis. Kas patikės jų, o ne gydytojo žodžiu?
Melagystės ir paslaptys temdė šiuos koridorius tarytum šešėliai. Greitai Treisis turės visus reikalingus įrodymus, ir tiesa apie Hanisprį bus atskleista.
Treisis užkūrė židinį senutės kambaryje ir palaukė, kol ugnis įsidegs.
– Labos nakties, ponia Merfi. Netrukus vėl jus aplankysiu.
Žila galva po apklotu linktelėjo.
– Kaip vaiduoklis, jūs labai rūpestingas jaunuolis. Užjaučiu, kad teko tokiam jaunam numirti.
Jis daugybę kartų jai sakė, kad nėra vaiduoklis, bet ji neprisiminė, ir tai tik į naudą. Nepaaiškinamai užkurtus židinius ir netikėtai atsiradusį maistą galima nesunkiai priskirti antgamtinėms jėgoms.
Greičiau nei per valandą jis atnešė šilumą į visus kambarius, išskyrus vieną. Jo durys neturėjo skląsčio. Vidun patekti neleido sunki spyna.
Smalsioji jo pusė nekantravo sužinoti, kas ten. Jam buvo tekę girdėti pasakojimų apie kitas įstaigas, kuriose su ligoniais atliekami tyrimai, jie kankinami. Vieną dieną jis ras būdą patekti į tą kambarį antrame aukšte.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.