on>
PIRMAS SKYRIUS
Sofija užlipusi iki laiptų viršaus stabtelėjo ir atsivertė užrašų knygelę. Nužvelgė tvarkingai jos pačios ranka pieštuku nupieštą žemėlapį, paskui dirstelėjo aukštyn dar sykį pasitikrinti, ar ant kuklios terasos durų tikrai tas numeris. Gatvėje lygiavo eilės panašių namų, bet, kita vertus, juk sakoma, kad nekilnojamajam turtui svarbiausia vieta.
Delnu prisidengusi akis nuo spiginančios liepos saulės, ji nužvelgė medžių alėjoje sustatytus prabangius automobilius. Jie, regis, išdavė, kad ši vieta galėtų būti vertinama kaip prabangi, kalbant nekilnojamojo turto brokerių terminais.
Ji vėl atsisuko į pastatą. Nusprendė, kad pataikė tikrai ten, kur ir reikėjo, nors dar pasižvalgiusi nerado tokio elementaraus daikto kaip ženklas ant durų.
Nedidelė, bet ypatinga, sakė tėvas, ir su vis augančia reputacija. Patikino, kad tai tinkamiausia vieta Sofijai skleisti savo meninius sparnus.
– Tramplinas į sėkmingą ateitį! – entuziastingai tikino jis. – Tavo talentas tave toli nuves, Sofija, tau tereikia žengti į pasaulį ir parodyti jam, ką sugebi!
Kitaip tariant, jokio spaudimo.
Sofija susivaldė netarstelėjusi, kad interjero dizaino paskaitų semestras nebūtinai garantuoja, kad ji užkariaus pasaulį kurdama interjerus, na, bent jau ne pernakt.
Panašu, kad nebus jokio darbo pokalbio, o jai paklausus, kada galės pradėti dirbti, tėvo atsakymas privertė smarkiai supanikuoti.
– Pirmadienį… šį pirmadienį… Manai, galėsi?
Tėvas atrodė rūstus; Oskaras Balforas panorėjęs galėjo atrodyti labai rūstus, bet paprastai ne bendraudamas su ja.
Ji niekada nesuteikdavo tam priežasčių – visada elgėsi deramai, o jos gyvenime nebuvo jokių didžiulių dramų. Jos niekada nereikėjo gelbėti, ji nebuvo minima gėdingose laikraščių antraštėse, jos praeities nepuošė netikę vyrai – ji buvo atvira ir gana nuobodi knyga.
Liūdna, kai geriau pagalvoji.
– Žinau, kad galėsi.
– Tikrai?
– Sofija, žinau, kad tu ir tavo seserys manęs nenuvilsite. Tikiu jumis. Visos tavo seserys iššūkį priėmė.
O jei ji nepriims, kas tada?
– Žinau, kad priėmė, – ji jau ilgėjosi jų.
– Tai aš kaltas, – tikino Oskaras Balforas.
Gerajai Sofijai suspaudė širdį pamačius, kad mylimas tėvas laiko save už viską atsakingu, tad nors tai ir nebuvo visiška tiesa, ji šiltai tarė:
– Buvai nuostabus tėtis.
Apkabinusi jį pamatė ant jo stalo atverstą paskalų žurnalą. Žinodama, kad jame išspausdintas itin aršus straipsnis, išgirdo save sakančią:
– Sutinku.
Iš kambario Sofija išėjo su golfo kamuoliuko dydžio gniutulu gerklėje, buvo priblokšta, bet pasiryžusi nenuvilti tėvo ir seserų – bent sykį gyvenime pasielgs kaip tikra Balfor.
Po savaitės gniutulas tebebuvo, kur buvęs, bet ji jau droviai kėlė ranką pasibelsti į praviras duris, ir skrandyje atsirado dar vienas, šįsyk nerimo, gniužulas.
Vis dar buvo priblokšta.
Žinojo, kad visa tai tikrai nenuostabu. Po tų skandalingųjų įvykių, lydėjusių kasmetinį Balforų labdaros pokylį, ji stebėjo, kaip seserys viena po kitos išsiunčiamos į pasaulį, kad atsistotų ant kojų be Balforų turto ir įtakos paramos.
Laikas bėgo, o Sofija nerimastingai laukė kvietimo į tėvo studiją. Kai pagaliau buvo pakviesta, atsipalaidavo manydama, kad yra saugi. Bet tada…
Kai ėjo į dvarą pro šonines duris, liokajus į ją metė tokį gailesčio kupiną žvilgsnį, kad jai tapo neramu, bet jos apkabinti pripuolusi ašaringa virėja tik patvirtino – tėvo sankcijos palies ir ją.
Tėvas pasakojo, kad kantriai ieškojo jai tobulos vietos. Sofija, kuriai pačiai tobula vieta buvo sargo namelis ir motina šalia, pasistengė subtiliai pasidžiaugti jo pastangomis.
Sofija dirstelėjo į laikrodį – pirmąją dieną pasirodė penkiolika minučių per anksti. Svarstydama, ar dėl to neatrodys beviltiška ar nekantri, pamanė, kad verta pasivaikščioti ir grįžti vėliau.
Ne, dabar arba niekada – nebūk skysta, Sofija, tu gali! Giliai įkvėpusi ji apsidairė, ieškodama skambučio, bet netyčia užkliudė duris alkūne ir šios atsivėrė.
– Sveiki!
Jokio atsakymo.
Sukaupusi visą drąsą, ji žengė pro atviras duris. Kambarys, kuriame atsidūrė, buvo įrengtas kaip užmiesčio dvaro svetainė, dekoras skirtas žmonėms, turintiems ir gerą skonį, ir pinigų.
Pirma jos dėmesį patraukė kavos aromatas, paskui – dailiai ir išmaniai baldų apmušalams panaudotos spalvos ir audinių tekstūros. Akivaizdu, kad tai kaži koks parodomasis kambarys, nors nei ant pavienių moderniojo meno kūrinių, nei tokių pat įspūdingų antikinių baldų kainų nebuvo matyti.
Sofija pasijuto sužavėta ir įbauginta, nes visa tai taip skyrėsi nuo jos nedidukės studijos Balforų sargo namelyje su piešimo lenta, spalvų diagramomis ir apmušalų pavyzdžiais.
Ji pirštų galais palietė dailų, ryškiaspalvį rytietišką kilimą, užmestą ant odinės kėdės aukšta atkalte, niekaip nepajėgdama įsivaizduoti savęs čia dirbančios.
– Sveiki? – riktelėjo dar sykį.
Stovėjo sutrikusi ir svarstė, ką daryti toliau, kai pasigirdo balsai – triukšmas sklido iš tolimojo kambario galo, bet ji nieko ten nematė. Sumišusi susiraukė, tamsūs antakiai kone susijungė, ir Sofija žengė balsų link, staiga suvokusi, kad tai, ką buvo palaikiusi siena, iš tikrųjų buvo širma.
Balsai buvo girdėti kitoje jos pusėje, o merginai žengiant artyn garsėjo.
Vogčia dirstelėjusi pro tarpą širmoje pamatė dar vieną baldais apstatytą erdvę, apšviestą dviejų pribloškiamų sietynų. Šis kambarys aiškiai buvo Gustavian stiliaus, blyškių spalvų ir apgaulingai paprastas, o lengvą, erdvią atmosferą pabrėžė pagrindiniai kambario akcentai – įstabūs antikiniai veidrodžiai ištaigingai išraižytuose baltuose rėmuose.
Šis pastatas akivaizdžiai daug didesnis, nei atrodė iš lauko.
Ji išsižiojo kalbėti, išgirdo žodį Balfor ir tuoj vėl susičiaupė nusprendusi, kad jei dabar pasirodys, žmonės kitoje širmos pusėje gali susigėsti. Iš balsų Sofija spėjo, kad kalbasi dvi moterys, nors matė tik jų pakaušius virš medinio suolo aukšta atkalte.
Jau norėjo pereiti į kitą kambario pusę, kai išgirdo šūktelint žmogų, kuris iki šiol prabilęs nebuvo.
– Viena iš Balforų merginų! Tikriausiai juokauji! Čia dirbs! Ar jos išvis dirba? Nemanau, juk gali nusilaužti nagą.
– Jei tu būtum visuomenės pažiba ir turtų paveldėtoja, ar tu dirbtum, brangute?
– Na, pažiūrėkim…
Sofija išgirdo merginų juoką.
– Bet tą turtą tau tektų dalytis su… kiek ten tų seserų?
– Ar skaičiuojame ir tą, naujai atrastą?
Paprastai gana rami Sofija pajuto, kaip į veidą plūsteli pykčio raudonis – pykčio, kurį juto už savo netikrą seserį Miją.
Oskaras dukterį, apie kurios egzistavimą iki šiol nė nenutuokė, priėmė į šeimą, ir nors Sofija dar neilgai ją pažinojo, savo dailiajai pusiau italei seseriai juto ypatingą artumą.
– Be to, juk Zojė Balfor ne visai Balfor… gal ji čia ir atvyksta? – spėliojo vienas iš balsų.
Atsakiusiame balse buvo girdėti keista piktdžiuga.
– Taip, gal tėvelis nebeduoda jai pinigų, sužinojęs tiesą. Ak, kaip norėčiau būti buvus musė ant sienos šimtajame Balforų labdaros pokylyje!
Sofija sugniaužė kumščius ir prikando liežuvį, troško visiems jiems išaiškinti tiesą,