Sofija ir karštasis sicilietis. Kim Lawrence

į laikrodį, mintyse skaičiuodamas, kiek užtruks kelionė į Palermą. – Turiu susitikimą Neapolyje.

      – Ilgėjomės tavęs.

      Markas linktelėjo; jis išgirdo priekaištą Alberto balse ir jautėsi jo nusipelnęs. Kurį laiką rūmai buvo tikras kovos laukas, ir įsivėlęs į sekinantį karą Markas pamiršo, kad tai taip pat ir jo namai.

      Vyras taip nuoširdžiai tai pripažino, kad tokį vaizdą išvydusių jo konkurentų akys tikriausiai išsprogtų.

      – Buvau neteisus, kad taip atsiribojau. Pasiilgau čia būti, tad šiandien atvykau patikrinti, ką reikia nuveikti.

      – Grįžti namo?

      Kur namo? Stengdamasis išlaikyti teigiamą veido išraišką Markas nužvelgė Renesanso stiliaus fasadą. Laimei, jokių didelių struktūrinių darbų nereikia, tarė sau, ir susitelkė į pastatą, o ne tamsias emocijas, verdančias jame vos pažvelgus į protėvių namus.

      Ar jam kada pavyks ištrinti žlugusios santuokos šešėlius? Ar kada pajėgs pažvelgęs į šį pastatą laikyti jį tikraisiais savo namais? Tam prireiks daugiau nei šviežio dažų sluoksnio, bet, būdamas tikras pragmatikas, jis pamanė, kad tai gali būti pirmas žingsnis.

      – Taip, bet pirmiausia noriu juos padaryti… gyvenamus.

      Albertas supratingai linktelėjo. Pernelyg supratingai, pamanė Markas, – gailestis, net ir rodomas seno draugo, jam nepatiko.

      – Tik reikia surasti ką nors, kas suprastų, ko vertas šis pastatas.

      Ką nors, kas suprastų Marko norą išsaugoti šio pastato atmosferą ir mylėtų savo darbą… kad galėtų kompensuoti jo paties nemeilę… Jis atitraukė akis nuo fasado ir tarė:

      – Ir, žinoma, naujos namų šeimininkės. Kaip manai, ar Natalija norėtų to imtis?

      Per vieną iš jo išvykų Alegra išvijo Nataliją iš virtuvės ir pakeitė ją prancūzu šefu. Vos grįžęs Markas šefą atleido ir mėgino įkalbėti Nataliją grįžti, bet ši griežtai atsisakė koją kelti į rūmus, kol juos valdo Alegra.

      Alegra atkeršijo jam prisigerdama viešumoje, ją nufotografavo pusnuogę ant galinės taksi sėdynės su vaikinu, dirbusiu naktiniame klube, iš kurio ji išvirto ketvirtą ryto.

      Tad laimėjo abi pusės.

      Albertas visas švytėdamas tarė:

      – Manau, kad tai įmanoma.

      Markas išsitraukė iš kišenės raktą, įkvėpė oro ir priėjo prie durų.

      Prieš išvykdamas nurodė, kad dvaro liesti nevalia, ir jo buvo paklausyta: išskyrus storą dulkių sluoksnį, viskas buvo visai taip, kaip jis paliko.

      Pasivaikščiojęs po pastatą jis nepralinksmėjo. Jaunystėje čia viskas buvo it muziejuje, dabar visas pastatas skendėjo niūrioje tamsoje, ir to paslėpti nepajėgė net didinga architektūra ar prabangūs baldai.

      Ar čia visada buvo taip tamsu ir niūru? – svarstė jis, atitraukdamas dulkiną užuolaidą, kad įleistų šviesos. Šviesoje ant aukštų, raižytų lubų pasimatė drėgmės dėmės, ir Markas dar labiau susiraukė.

      Tyliai panosėj nusikeikęs ryžtingai išėjo laukan, į saulėkaitą, pas laukiantį Albertą, ir nusprendė grąžinti į savo namus šviesą ir gyvybę.

      – Tereikia surasti ką nors, kuo galėčiau pasitikėti ir kas suprastų, ko šis pastatas nusipelno.

      Tuo metu tikrai neatrodė, kad surasti tokį žmogų bus sunku, bet po savaitės ir susitikimo su šešiais kandidatais, kurie nepadarė Markui jokio įspūdžio, jis ėmė suprasti, kad reikia ieškoti plačiau.

      Prisiminęs kažkokio pažįstamo, vasarą praleidusio Londone, pasakojimą apie įmonę, kuri pertvarkė jo apartamentus – ir labai dailiai pertvarkė, – jis paskambino savo asmeninei sekretorei.

      Nors apie įmonę žinojo nedaug, sekretorė sugebėjo ją surasti, – ta moteris tiesiog nuostabi, gaila, kad netrukus išeis motinystės atostogų.

      TREČIAS SKYRIUS

      Sofija iš darbo išėjo tik aštuntą vakaro. Pamažu suvokę, kad jos darbo etika net šiek tiek per aukšta, žmonės vis krovė jai darbus. Ir ką tu padarysi? – klausė balselis galvoje.

      Klausimas geras, bet ji jo vengė: vakare tikrai neturėjo laiko apie tai galvoti ir svarstyti, ką darė negerai. Grįžusi namo gatvėje priešais butą rado didžiulę duobę, apsimetė negirdinti toje duobėje dirbančių vyrų komentarų apie savo užpakalį, be kita ko, namuose dar ir nebuvo nei vandens, nei elektros.

      Elektra galų gale atsirado vienuoliktą, vandens kaip nebuvo, taip nebuvo. Dvyliktą ji liovėsi laukti, išsivalė dantis praskalaudama juos vandeniu iš buteliuko, įsiropštė į lovą ir su palengvėjimu atsidususi išjungė šviesą – ne tik todėl, kad iš nuovargio maudė visą kūną, bet ir dėl to, kad tamsoje miegamasis atrodė kur kas geriau.

      – Paprastas, bet yra viskas, ko reikia, – pasakojo ji telefonu mamai. – Be to, prie pat darbo.

      Ta dalis su darbu pasirodė kur kas geresnė, nei ji tikėjosi.

      Jai įėjus į kambarį pokalbiai nebenutrūkdavo. Net ir tada, kai į ją kiti žiūrėdavo itin įtariai, Sofija vaikščiojo nuleidusi galvą, visą save atiduodavo darbui, kad ir kokia menka būtų jos užduotis, ir visiems šypsodavosi.

      Bendradarbių šiurkštumas išgaravo vos tik jiems supratus, kad darbo ji nebijo – ar, tiksliau, vos tik jiems supratus, kad ji atliks visus darbus, kurių kiti kratėsi, ir atliks šypsodamasi.

      Sofija savo ruožtu irgi šį tą atrado – pasirodo, ji turi tikrą organizatorės talentą. Ne visai meniniai sparnai, apie kuriuos kalbėjo tėvas, bet šiokia tokia pradžia. Ji vis dar beveik nuolat ilgėjosi namų, tačiau neleisdavo sau galvoti apie grįžimą.

      Sapnuodavo juos – mamą miltuota nosimi virtuvėje, kepinių kvapą… Sapnavo tai ir tuomet, kai jaukų vaizdą perrėžė skardus telefono skambėjimas.

      Sofija išsibudino, spustelėjo šviesos jungiklį, paėmė ragelį ir suirzusi atsiliepė:

      – Taip?..

      – Sofija, ačiū Dievui, tu čia!

      Sofija, nesuprasdama, kur dar tokią vėlyvą valandą galėtų būti, – argi ji ne pati tragiškiausia dvidešimt trejų metų mergina pasaulyje? – susiraukė ir nuo akių nubraukė susivėlusius plaukus.