/p>
Tame karste turėtų gulėti jis, o ne gyvybe tryškęs geriausias draugas.
Džakomas Koretis stovėjo aukštos pušies šešėlyje ir stebėjo, kaip vos už kelių pėdų nuo jo slaptavietės į žemę leidžia karstą. Standus ledinis guzas, tvirtai įsirėžęs pilve, pamažu sklido į visas galūnes. Šio pojūčio jis nesibaidė net pliekdamas save už bailumą.
Ore kartu su aitriu smilkalų aromatu vis dar tvyrant paskutiniams kunigo palaiminimo žodžiams, karstą supęs būrelis žmonių sujudo. Ūmai Džijus suvokė, kad neturėtų būti šilta, neturėtų būti pavasaris. Jūra neturėtų ramiai raibuliuoti po dangaus žydryne. Jis troško, kad nuo neramių vandenų atriedėtų apokaliptiniai debesys, kad viską apgaubtų tamsa ir šią vietą imtų talžyti griausmas ir žaibai. Kad jį suskaldytų į gabalėlius.
Jis girdėjo, kaip remdamasi į pagyvenusį vyrą, širdį veriamai kukčioja Marijaus mama. Tas garsas perskėlė jį į dvi dalis. Pats Džijus niekada nebūtų nusipelnęs tokio sielvarto protrūkio. Suvokimas buvo skaudus, bet savigailos nesužadino.
Greta tėvų, kontrastuodama tvirta tiesia nugara, stovėjo aukšta, siaurų pečių duktė Valentina. Ilgus kaštoninius plaukus supynusi į kasą, ant galvos užsirišusi juodą šalikėlį. Juodas švarkas ir sijonas, kurie jai netiko, slėpė nerangų septyniolikmetės kūną.
Nors mergina neatsisuko, Džijus prisiminė visas jos veido linijas. Šviesiai rusva, švelni tarsi rožės žiedlapis oda. Putlus lūpų linkis, bylojantis apie bundantį moterišką jausmingumą. Akys nepaprastos spalvos – rudai auksinės kaip gintaras.
Tigro akys.
Jis matydavo, kaip kaskart užklupus mylimą vyresnį brolį ir Džijų flirtuojančius su pavojumi, kurį juodu taip mėgo, jose žybsėdavo apsimestinis pyktis, sumišęs su nuoširdžiu rūpesčiu ir baime.
Tarytum pajutusi jo minčių ir žvilgsnio skvarbą, Valentina Feranti grįžtelėjo ir pažvelgė būtent ten, kur stovėjo Džijus, nukreipdama į jį primerktas migdolo formos akis.
Pabėgti jau per vėlu. Ji atsisuko ir ilgai žvelgė į jį. Išblyškusi, o gražus veidas paburkęs nuo ašarų. Akis temdė šešėlis ir sielvartas – to niekas neturėtų patirti tokioje jaunystėje. Tai jis kaltas. Jis sukėlė šią neatitaisomą žalą.
Džijus prisiminė tą vakarą nerūpestingai ištartus žodžius: Nesijaudink, pasirūpinsiu, kad jis grįžtų prie knygų dar iki vidurnakčio visai kaip Pelenė…
Valentinos širdgėla pasiekė Džijų ir pasišaipė iš jo. Mergina ėmė žirglioti link jo ilgomis lieknomis kojomis, prie šonų, panašiai kaip jis, sugniaužusi kumščius. Veidą iškreipė beprotiškas skausmo sukeltas pyktis.
Sustojo vos už kelių colių. Taip arti, kad jis užuodė saldų ir gaivų aromatą. Kaip nepadoru tokios kančios akivaizdoje.
– Tavęs čia nekvietė, Koreti. – Valentinos balsas nuo ašarų buvo gargždus ir kimus, ir Džijui taip smarkiai suspaudė vidurius, kad jis susimąstė, kaip net nepajėgdamas kvėpuoti išlieka sąmoningas. Vis dėlto jis kvėpavo ir nusistebėjo žmogaus kūno noru išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
Jis įkvėpė.
– Ži… – Džijus nutilo, kai pažįstamas įsitempusių balso stygų pojūtis perspėjo apie laukiančią gėdą, bet to nepaisė. – Žinau.
Jį šiek tiek paguodė tai, kad neužsikirto tardamas tą visai nereikalingą žodį. Marijus, jos brolis ir jo draugas, kantriai padėjo Džijui įveikti mikčiojimą, kamavusį iki pat ankstyvos paauglystės.
Dabar, sulaukus dvidešimt dvejų, metų metus dilgiusi gėda žymėjo odą tarsi randas. Šią akimirką jis troško vėl pajusti tą gėdą, kad išgirstų negailestingą Valentinos juoką ir pašaipas. Bet… ji taip nesielgtų, niekada taip nesielgdavo. Visada buvo meili ir drovi, o Džijui sumikčiojus jos akivaizdoje, niekada tuo nepasinaudodavo, kad įskaudintų, priešingai nei visi kiti, ypač jo šeimos nariai.
Staiga Valentina pratrūko – to jis nesitikėjo. Kumštukas taip smarkiai atsitrenkė Džijui į krūtinę, kad šis net susverdėjo. Balse tvinkčiojo skausmas:
– Jis mums buvo nepamainomas, bet per tave jo nebėra. Kitais metais turėjo baigti universitetą ir sėkmingai įsidarbinti, o tu?..
Valentina niekinamai rėžė:
– Ką dabar gali dėl mūsų padaryti? Nieko. Nešdinkis, Koreti. Būdamas čia, terši šią vietą.
Palūžusi pridūrė:
– Jei nebūtum kvietęs jo tą vakarą… – mergina nutilo ir smarkiai prikando lūpą.
Džijaus veidas išblyško.
– Atsiprašau… labai atsiprašau, – tyliai sumurmėjo.
Valentina susitvardė, žvilgsnis buvo negyvas.
– Tai tu kaltas. Nekenčiu tavęs, Koreti… ir nekęsiu amžinai, nes tu gyvas, o jis – ne.
Žodžiai tarsi stiklo šukės susmigo Džijui į odą. Valentina žvelgė tarytum ketindama jį nustumti nuo artimiausios uolos ir su džiaugsmu stebėti, kaip jis ištykšta į gabalėlius ant akmenų.
– Nagi, Valentina, metas eiti.
Kai šalia išdygęs Valentinos tėvas paėmė ją už rankos, abu krūptelėję išniro iš tamsios įtampos. Vyro balsas buvo tylus ir nuvargęs.
– Dabar tam ne metas ir ne vieta.
Valentina pastebimai sugniužo ir daugiau nepažvelgusi į Džijų leidosi tėvo pasukama ir nuvedama šalin. Už poros metrų Marijaus tėvas sustojo. Jis atgręžė į Džijų neįtikėtinai gedulingas akis ir liūdnai papurtė galvą. Vos per kelias dienas šis vyras paseno dešimtmečiu. Jau geriau būtų spjovęs Džijui po kojomis arba net trenkęs kaip Valentina.
Tiesa akivaizdi – jei Džijus nebūtų susidraugavęs su Marijumi, jei nebūtų įkalbinėjęs ir maldavęs su juo eiti tą vakarą, taip nebūtų nutikę.
Tą akimirką Džijus labiausiai troško numirti. Taip norėjo, kad beveik juto mirties skonį. Jis neteko visko ir visų, kuriuos mylėjo. Amžiams. Visa, kas gera ir teikė vilčių, sudaužyta ir sunaikinta.
Vis dėlto burnoje jausdamas kartėlį žinojo, kad savižudybė – per lengva išeitis. Kur kas lengvesnė nei kasdien gyventi su šiuo skausmu. Gyventi su skausmu žinant, kad jis sunaikino visą šeimą ir lėmė šią skausmingą netektį. Tai jo palikimas, su kuriuo gyvens iki mirties.
Po septynerių metų…
Tai buvo dešimtmečio vestuvės. Šventais santuokos saitais sujungiamos dvi galingiausios Sicilijos šeimos. Valentina ciniškai suspaudė lūpas. Visi žinojo, kad Aleksandras Koretis ir Alesė Batalija tuokiasi ne iš meilės. Tai statymas didžiausiame galios žaidime, būdas Korečių šeimai nenugalimai klestėti dar daugybę kartų. Jei tam reikia susijungti su kadaise buvusiais pikčiausiais priešais, tebūnie.
Valentina akimirką liovėsi dirbusi ir uždėjo ranką ant krūtinės. Vien galvodama apie Korečius suirzdavo. Juolab kad šiuo metu darbavosi jų paliepimu.
Kad ir kaip Valentina norėjo pasakyti Karmelai Koreti, jaunikio motinai, kur susikišti darbo pasiūlymą, negalėjo sau to leisti. Ji – savininkė mažytės, sunkiai besiverčiančios maitinimo įmonės, kurią įkurdama ir mėgindama išlaikyti kartu su keliais darbuotojais išliejo daug kraujo ir prakaito. Tik taip ji galėjo paremti pagyvenusius ligotus tėvus.
Nors Korečių turtas didžiulis, Karmela garsėjo kaip itin šykšti moteris ir Valentina žinojo, kad iš dalies sėkmė gauti šį darbą nusišypsojo dėl labai priimtinų jos kainų. Iš tikrųjų – juokingai mažų. Vis dėlto ilgainiui darbas tokiame išskirtiniame renginyje atsipirks, be to, jai sumokės, nors ir prašo mažiau nei konkurentai.
Baigdama ruošti sumuštinius su juodaisiais eršketų ikrais Valentina prisiminė neraiškų, per ryškiai padažytą Karmelos veidą, kai ši prieš kelias savaites iš aukšto žvelgė į Valentiną.
– Tai turi būti pats elegantiškiausias dešimtmečio renginys – biudžetas pačiam maistui, žinoma, bus neribojamas. Manau, suprantate, kad susimovusi daugiau šioje saloje nebedirbsite, panele Feranti?
Valentina stengėsi neparodyti supanikavusi. Ji negalėjo persikelti į žemyninę šalies dalį ir palikti tėvus. Vis dėlto Karmela teisi