likučius, ir pažvelgė į jį, dėmesį sutelkdama į liepsnojantį, deginantį, sielvarto sukeltą pyktį, o ne į kur kas pavojingesnį pojūtį, kilusį pilve suvokus, koks jis aukštas.
– Traukis man iš kelio, Koreti.
Džijus vos pastebimai krūptelėjo, tarytum ji būtų trenkusi. Jis ryškiai prisiminė, kaip jautėsi tą dieną, kai Valentina smogė jam į krūtinę. Nesibaidė to prisiminimo. Kelias sekundes, kai ji atrodė priblokšta, o ne pikta, jis manė, kad galbūt bėgant laikui Valentina sušvelnėjo. Bet paskui nusišaipė iš savęs – skausmas, netekus Marijaus, buvo toks pat stiprus kaip tą naktį, kai jis mirė. Be to, seniai praėjo tą smūgį susilpninęs šokas. Dabar teliko draskanti, niekada nedingstanti kaltė.
Valentina žvelgė auksinėmis besispjaudančiomis akimis. Ji neapkentė jo. Tas jausmas įsirėžęs į kiekvieną įsitempusią jos kūno liniją.
Valentina iškošė pro dantis:
– Sakiau, traukis man iš kelio, Koreti.
ANTRAS SKYRIUS
Džijus atsitraukė ir įsitempęs tarė:
– Netrukdau tau praeiti, Valentina.
Tačiau Valentina nepajudėjo. Ji net tirtėjo iš pykčio. Tas jausmas rodėsi apčiuopiamas.
– Privalai išeiti. Nešdintis iš čia.
Džijaus nugara pakilo plykstelėjęs pyktis, nors širsti jis neturėjo teisės. Jis suspaudė lūpas.
– Tai mano pusbrolio vestuvės, tad manau turįs teisę pasilikti. – Neužsiminė jau ketinęs išeiti.
– Vestuvės atšauktos, nejau negirdėjai? – jausdama pasitenkinimą ištarė Valentina.
Kažkas, ko Džijus nesuprato, vertė jį užsispirti ir neatlyžti.
– Pokylis vis dar vyksta, nejau negirdėjai?
Jis išvydo, kaip išblyško Valentinos veidas, ir instinktyviai ištiesė ranką, kad ją paliestų, bet ji neslėpdama pasibjaurėjimo atsitraukė.
– Neliesk manęs. Taip, žinau, kad pokylis vyksta, tiksliau, pusė pokylio, kurį, anot tavo tetos, turiu aptarnauti negaudama už tai nė euro atlygio. Visa tavo šeima apnuodyta iki pat šerdies, Koreti.
Džijus norėjo tarti: Liaukis mane taip vadinusi, – bet tik susiraukė ir paklausė:
– Ką nori tuo pasakyti? Ji tau nemoka?
– Ne, – išrėžė Valentina niršdama, kad išplepėjo ir kad apskritai vis dar kalbasi su Džakomu Korečiu.
– Bet tai absurdiška, tau vis tiek turi sumokėti.
Valentina kandžiai nusijuokė ir prisivertė pažvelgti į Džijų.
– Taip, gali vadinti mane senamadiška, bet už suteiktas paslaugas priimta mokėti. Tačiau tavo teta, regis, mano, kad taip nepalankiai susiklosčius įvykiams, dingo pareiga atsilyginti.
– Beprotybė… – Džijus perbraukė ranka plaukus, pilve įsižiebė liepsna. Jis žinojo ieškojęs ko nors, bet ko, kas padėtų Valentinai. Pyktis dėl žiauraus ir chuliganiško tetos elgesio tapo labai lengvu taikiniu.
Jis žengė atgal į pagrindinę salę ir paskui save išgirdo žodžius:
– Palauk! Kur manaisi einąs?
Džijus atsisuko. Kai išvydo vos už kelių pėdų stovinčią Valentiną su žvilgančių švelnių plaukų sruoga, užkritusia ant įkaitusio skruosto, pilve kažkas užsiliepsnojo. Jis vėl apstulbo, kad ši moteris čia, ir pakerėtas akimirką viską pamiršo.
Rodėsi, kad jis gyveno rūke ir staiga buvo įmestas į ledinio vandens baseiną. Viskas buvo ryšku ir veriamai aišku, o grupė greta tikrino garsą taip šaižiai, kad jam kone skaudėjo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.