mostelėdama nepriekaištinga ranka. Valentina ilgai stovėjo apstulbusi, kol vyresnioji moteris išrėžė:
– Na? Ko čia lauki? Reikia dirbti.
Davus leidimą, iš pat Škotijos buvo atskraidinti lašišų ikrai ir rūkytos lašišos. Jautiena pagrindiniam patiekalui atgabenta iš Airijos. Juodieji ikrai, savaime suprantama – tiesiai iš Rusijos. Pagrindiniam stalui skirtas šampanas pagamintas 1907 m. – jis ištrauktas iš garsaus sudužusio laivo, o jo kaina Valentinai pasirodė nesuvokiamai didelė. Kitiems staliukams skirtas viso labo Bollinger šampanas1.
Taip, pinigai – ne kliūtis norint, kad žmonės išvystų ir paragautų Korečių turto, tiesiog ši šeima mėgo taupyti darbuotojų sąskaita.
Valentina nupūtė ant įkaitusio veido užkritusią sruogą ir atsitraukė. Priėjo jos darbuotojai ir Frankas nustebęs pagyrė išrikiuotus užkandžių padėklus:
– Lyg meno kūriniai. Vale, šįkart pranokai pati save.
Valentina liūdnai šyptelėjo.
– Kad ir kaip reikėtų nustebinti, mes norim, kad juos valgytų.
Jai teko pripažinti, kad ryškiai oranžiniai lašišų ikrai, įvynioti į rūkytų lašišų gabalėlius ir patiekti skrudintos duonos krepšeliuose, tikrai atrodė viliojamai. Skrandis suurzgė, ji pakėlė akis į laikrodį ir sucypusi nusiplėšė prijuostę. Ieškodama drabužių maišo, kuriame sudėta uniforma, išdalijo nurodymus.
– Frankai, pasirūpink, kad virėjai nevėluotų patiekti pagrindinio patiekalo, o tu, Sara, patikrink, ar padavėjai apsirengę ir pasiruošę nešti padėklus viršun. Likusius sumuštinius reikėtų dabar išimti iš šaldytuvo. Be to, liepk Tomasui patikrinti, ar visi šampano buteliai yra viršuje ledo kibirėliuose, ir pakeisti rožinį ledą, jei šis tirpsta.
Valentina paliko darbuotojus triūsiančius ir vykdančius jos nurodymus. Laimė, vestuvių pokylis vyko ištaigingame pagrindiniame Korečių viešbutyje, stovinčiame kitapus žaliuojančios aikštės, priešais gražią viduramžių baziliką, kurioje vyks vestuvės, taigi ji galėjo naudotis jo įranga, virėjais ir darbuotojais. Tokio pat pavadinimo restoranas apdovanotas Michelin žvaigždutėmis – ko daugiau ir benorėti. Tereikėjo viską prižiūrėti, bet galiausiai tai ji atsakinga už visą valgiaraštį.
Valentina rado persirengimo kambarį, išsirangė iš džinsų bei marškinėlių ir apsivilko vienintelį turimą juodą elegantišką kostiumėlį ir baltus marškinius. Ji niūriai pamanė, jog Karmela pernelyg apsukri – neleis, kad vestuvės nepasisektų dėl Korečių kaltės. Kur kas geriau apkaltinti samdytą maisto tiekėją. Valentina sau pasakė, kad tai vis tiek puiki proga, o jai tereikia pasirūpinti, kad viskas pavyktų. Paprasta!
Po poros minučių ji stovėjo apsimovusi pėdkelnes ir žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Nusivaipė iš nukaitusių skruostų ir šešėlių paakiuose, sugraibė kosmetinę ir nuo adrenalino antplūdžio virpančiomis rankomis stengėsi paslėpti kelių bemiegių naktų pėdsakus.
Ją kankino košmarai, kaip žmonės springsta sumuštiniais arba po vestuvių pietų prasideda epideminis apsinuodijimo maistu protrūkis. Vien minties, kaip iškrenta ištisi Korečių ir Batalijų klanai, pakako, kad ją dar kelerius metus kamuotų nemiga! Susiraukusi dėl pernelyg gyvos vaizduotės, Valentina susuko plaukus į tvirtą kuodelį pakaušyje ir skubiai save nužvelgė. Jokių papuošalų, minimalus makiažas. Viskas tam, kad kuo mažiau išsiskirtų. Paskui ji susirinko daiktus ir apsiavė juodus batelius, vidutinio aukščio kulniukais.
Tik grįžtant į pasiruošimo vietą, į galvą tarsi pasalūniškas, pašalėje lūkuriuojantis išdavikas įslinko netikėta mintis. O jei jis čia? Negali būti, nuramino save Valentina, jausdama kažką nemaloniai panašaus į paniką. Ar gali jis čia būti, jei visi žino, kad, būdamas šešiolikos, išėjo iš namų ir tapo visiškai nepriklausomas nuo šeimos? Tai, kad nuo to laiko jis sukūrė stulbinamai klestintį grynaveislių žirgų veisimo ir dresavimo verslą, tik dar labiau padidino atstumą tarp jo ir šeimos verslo bei palikimo.
Jo čia nebus, vėl nuramino save Valentina. Nes jei būtų… Jos protas sustingo, viduje atsivėrė žiojinti sielvarto, skausmo ir pykčio bedugnė ir sukilo dar labiau trikdantis sunkiai apibūdinamas jausmas.
Jo čia nebus. Negali būti. Šiandien ji pernelyg pažeidžiama, kad ištvertų susitikimą su Džakomu Korečiu.
Jei tik šiame pasaulyje yra gailestingumo, karštai tvirtino sau Valentina, jį sulaikys gryna fizinė jos pykčio ir neapykantos jėga. Vis dėlto, grįžus prie darbų, širdis plakė šiek tiek sparčiau.
Džijus užkišo pirštus už peteliške papuoštų marškinių apykaklės, veltui mėgindamas atsikratyti smaugiančio suvaržymo. Panosėje nusikeikęs, pasidavė ir nepataisė pakrypusios peteliškės. Bėda ta, kad jam gniaužė krūtinę, o tai niekaip nesusiję su peteliške. Jis vėl nusikeikė ir panoro atsidurti kitoje salos pusėje, vilkėti įprastus marškinėlius, džinsus, avėti ilgaaulius ir būti su žirgais.
Matė prie viešbučio ir vešlioje aikštėje, tarp milžiniškos įspūdingos bažnyčios ir Korečių viešbučio, besisukiojančius žmones. Akivaizdu, kad vestuvės baigėsi, bet pietūs dar neprasidėjo.
Prakeikimas. Jis beveik tikėjosi pavėluosiąs į viską. Atsibeldė tik todėl, kad to meldė mama.
– Džijau, tu niekada nesusitinki su broliais ir kitais. Negali šitaip atsiriboti. Prašau atvykti.
Jam teko prikąsti susierzinimą ir norą pratrūkus pasakyti ką nors tokio: Kodėl, po velnių, turėčiau? Bet jis to neištarė ir kaipmat pasibjaurėjo graudžia savigaila, be to, santykiai su mama geriausiu atveju būdavo netvirti.
Vaikystėje jis regėjo nepastovius tėvų santykius, stebėjo, kaip mama vis labiau nepasitiki ir niekina save, bergždžiai stengdamasi išlaikyti klaidžiojančio vyro, mirusio Džijaus tėvo, dėmesį. Deja, vis didėjantis jos nestabilumas ir domėjimasis tik savimi sutapo su ypač pažeidžiamu laikotarpiu Džijaus gyvenime, tad nors prieraišumas jai egzistavo… Džijus negalėjo prievarta sukurti ryšio, jau seniai negrįžtamai sunykusio.
Bet dabar jis suaugęs, atsakingas už savo veiksmus – beprasmiška gyventi praeitimi. Vėl prisivertė galvoti apie mamą – jei ji svajojo suburti sūnus po vienu stogu per pusbrolio vestuves, nejau sunku bent pasirodyti?
Tad štai jis sukiojasi aikštės pakrašty. Šis vaizdinys jam sukėlė niūrią šypseną. Kiek tik prisiminė, jis visada sukiodavosi šeimos pakrašty. Jauniausias Korečių dinastijos vyras. Jauniausias savo šeimoje. Jį užgožė du vyresni dėl pranašumo besivaržantys broliai ir tėvas, buvęs negailestingai reiklus visiems sūnums, net tyliausiajam. Tam, kuris nuvylė jį visais įmanomais būdais, nes pasižymėjo Korečių vyrui nepriimtinomis silpnybėmis.
Džijus nuožmiai nustūmė šalin prisiminimus, kurie kėsinosi sukilti ir jį pasmaugti. Ten slypėjo beprotybė ir dar blogesni prisiminimai. Pasislėpęs po ledine kauke, kuria dengėsi jau daugelį metų, Džijus nekantriai perbraukė ranka neklusnius plaukus. Žinojo, tikriausiai nenusiskutęs taip švariai, kaip derėjo, bet tik vėl tyliai nusikeikė ir nužingsniavo priekin, dunksančio Korečių pastato link.
Valentina abejingai žvelgė į nubėgusias pėdkelnių akis. Jos pasirodė, kai jos vos nepargriovė Aleksandras Koretis, jaunikis. Jai neteko pasveikinti džiaugsmingų jaunavedžių po vestuvių ceremonijos, nes į pokylių salę lyg sprogstantis tornadas įsiveržė tik jaunikis. Ji kartu su trapių užkandžių padėklu nuskriejo šalin, o Aleksandras, palaimingai nepaisydamas už nugaros paliktos netvarkos, nurūko tolyn.
Jai maklinėjant ant grindų ir kol niekas nepastebėjo, renkant liekanas, atlėkusi padėjėja Sara pasilenkė pagelbėti ir ėmė šnibždėti:
– Vestuvės atšauktos – nuotaka ką tik paliko jaunikį bažnyčioje.
Valentina