n>
1
Beveik dvi valandas Valdonė klaidžiojo po Vilniaus senamiestį. Jautėsi sutrikusi ir nusiminusi. Žingsniavo neskubėdama, nesidairydama nei į praeivius, nei į parduotuvių vitrinas. Atvažiavo į sostinę po daug metų trunkančių dvejonių, bet tikriausiai nereikėjo čia važiuoti. Kas jai ta moteris? Net neatsimena, kaip ji atrodė. Nepamena jos balso, kvapo nei rankų šilumos. Tik ilgesį ir atstūmimo skausmą. Tai, ką teko išgyventi penkerių metų mergytei, likusiai be mamos su nusivylusiu ir įskaudintu tėvu. Jei galėtų, jam gyvam paminklą pastatytų.
Jis niekada nepyko ant dukters už tai, kad jos motina išplasnojo į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Neskaudino pats ir neleido skaudinti kitiems. Ilgai slėpė tiesą. Nepyko ir ant tos moters, tikino dukterį, jog ši buvusi labai jauna, kai už jo, gerokai vyresnio, ištekėjo. Miestietė nepritapo kaime, medžiai ir žolė jos nepatraukė. Tad ėmė vieną dieną ir išvyko, pažadėjusi pasiimti dukrytę, kai susiras kur gyventi ir įsikurs, įsidarbins ir galės save ir ją išlaikyti. Tik jis, tėvas, jos neatidavęs. Tamoteris per daug neprieštaravusi. Keletą metų mama lankė mažylę per kiekvieną gimtadienį. Vėliau retus apsilankymus pakeitė dovanėlės, dovanėles– atvirukai. Galiausiai išnyko ir tie. Paskutinis, atsiųstas prieš dešimt metų, jos šešioliktojo gimtadienio proga, dabar gulėjo Valdonės rankinėje. Ant jo ne tik šykštūs sveikinimo žodžiai, bet ir dešimties metų senumo adresas.
Sužinojus, kad tamoteris vis dar ten gyvena, pakilią nuotaiką tuoj pakeitė apmaudas: paaiškėjo, jog ji išvykusi ir bus tik po kelių dienų. Kodėl vadina ją tamoterimi? Liežuvis neapsiverčia pavadinti mama. Mamos savo vaikų nepalieka. Nelengvai išnešiotų, skausmuose pagimdytų ir savo pienu išmaitintų. Vaikus palieka moterys, ieškančios lengvesnio gyvenimo. Ne veltui sakoma, kad motina ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri išaugino.
Taigi tamoteris išvykusi. Išgirdo tai iš duris atidariusio vyro. Tikriausiai sugyventinio. Vyras buvo įpusėjęs penktą dešimtį, atrodė neblogai ir žvelgė skvarbiu žvilgsniu, bet vilkėjo nudrengtu sportiniu kostiumu, trenkė pigiu odekolonu, cigarečių dūmais ir prarūgusiu alumi. Net kvapą gniaužė. Nužvelgęs Valdonę gašliu žvilgsniu pakvietė užeiti. Atgrasiai sukikeno ir griebė už rankos. Gal būtų įsitempęs į vidų, laimei, prasivėrė kaimynų durys ir mielo veido senučiukė, vedina piktai skalijančiu pilkos spalvos pudeliuku, išgelbėjo Valdonę nuo nemalonumų.
– Kaip nori. Aš mergų nesivaikau. Pačios ant kaklo kariasi, – sumurmėjo vyriškis, dar kartą perliejo žvilgsniu Valdonę ir prieš užtrenkdamas duris mestelėjo: – Pamanyk, atsirado skaistuolė. Esi tokia pat…
Valdonė nebesiklausė, apsisuko ir šovė laiptais žemyn. Stabtelėjo tik pirmame aukšte prie pašto dėžučių. Virpančiomis rankomis įbruko į vieną iš jų nesėkmės atvejui iš anksto pasiruoštą raštelį. Skuodė neatsigręždama ir rydama ašaras. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl tamoteris iškeitė jos tėvą į tą pagiringą pašlemėką. Apie save negalvojo. Širdį sopėjo tik dėl žmogaus, paaukojusio gyvenimą vieninteliam vaikui, niekada net žodeliu neužsiminusiam, kad obuolys nuo obels… Tik dėl to ir išsižadėjo ją palikusios moters, visiems sakė, jog jos motina mirusi. Nenorėjo, kad kuris nors iš jos draugų ar pažįstamų, o ypač vaikinai manytų: jeigu motina tokia, tai ir duktė lengvai prieinama.
Tėvas buvo teisus stengdamasis atkalbėti nuo tokio žingsnio.
– Ji užduos tau širdį, dukryte, – dar kartą pasakė, tą ankstų rytą nuvežęs ją į Klaipėdos autobusų stotį. – Nevažiuok, grįžkime namo.
– Ne, tėveli. Turiu ją susirasti. Noriu pažvelgti į akis ir paklausti, kodėl ji mudviejų išsižadėjo. – Pakštelėjusi tėvui į neskustą skruostą, po dešimties minučių jau sėdėjo autobuse, riedančiame Vilniaus link…
Valdonė nuo šalčio suvirpėjo visu kūnu ir susisiautė lengvo juodo puspalčio skvernus. Atgalia ranka suėmė vešlius plaukus, suvijo ir užsikišo už apykaklės. Tada paspartino žingsnį ir jau ketino sukti į autobusų stotį, kai jos klaidžiojantį žvilgsnį patraukė daili kavinukės iškaba. Užbėgsiu trumpam, – nusprendė verdama sunkias duris. – Tik užkąsiu ir atsigersiu kavos prieš kelionę namo. Nedidelėje patalpėlėje buvo šilta ir jauku, tyliai grojo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio muzika. Nusipirko kavos ir didelę bandelę su varškės įdaru, įsitaisė prie lango ir susidomėjusi stebėjo praeivius.
Žiojosi atsikąsti dar vieną kąsnį, kai staiga išgirdo:
– Atsiprašau, panele, gal čia laisva?
Neatitraukdama bandelės nuo burnos Valdonė pasuko galvą ir išvydo vaikiną, kaip visada plačiai besišypsantį, suveltais šviesiais plaukais, ant šono nusisukusiu kaklaraiščiu ir akiniais siaurais rėmais– jie teikė tam šelmiui šiokio tokio solidumo. Vienoje rankoje jis stengėsi išlaikyti puodelį kavos ir lėkštelę su nemažu pyrago gabalu, kitoje turėjo nešiojamąjį kompiuterį.
– Raigardai? Čia tu? – nustebo Valdonė, tarsi dabar būtų ne Vilniuje, kur vaikinas gyveno ir dirbo.
– Ne, jo brolis dvynys. Žinoma, kad aš, mano gražuole, vienintelis ir nepakartojamas, – sukikeno šis ir atsargiai galva mostelėjo į tuščią kėdę. – Tai ar galiu prisėsti?
– Taip, prašom. – Valdonė skubiai patraukė prie savęs cukrinę, servetėlių stovelį ir vazelę su dirbtinėmis gėlėmis, padarydama daugiau vietos.
Raigardas pasidėjo kavą ir pyragą ant stalo, o kompiuterį ant žemos palangės prišliejo prie didžiulės natūralios odos Valdonės rankinės, talpinančios viską, ko gali prireikti bet kuriuo gyvenimo atveju.
Išvydęs savo pamėgtoje senamiesčio kavinėje viešnią iš pajūrio Raigardas nustebo ne mažiau nei ji, pusės milijono gyventojų mieste sutikusi žmogų, kurį mažiausiai tikėjosi pamatyti.
Jie susipažino prie jūros. Vieną karštą vasaros dieną. Kažkas įvyko. Tačiau jie nesuko sau galvos, neieškojo kito pavadinimo tam jausmui įvardyti. Vadino aistra. Gaivališka ir dusinančia. Manė, kad ji praeis, bet klydo… Likimas suteikė dar vieną progą. Per geriausių draugų vestuves. Tų pačių, kurių meilė ir juodu suvedė. Buvo svaiginamai lengva, miela kūnui ir sielai. Išsiskyrė irgi nė kiek neapgailestaudami dėl kartu praleisto laiko. Nepuoselėdami vilčių ateičiai…
– Negaliu pasakyti, kad nesidžiaugiu tave čia sutikęs, bet ką veiki Vilniuje? – pasidomėjo Raigardas ir patogiai įsitaisė kėdėje.
– Atostogauju, – trumpai tarė Valdonė žiūrėdama, kaip vaikinas į nedidelį puodelį kavos susiberia du kaupinus šaukštelius cukraus.
– Maistas smegenims, – tarsi perskaitęs jos mintis apie saldumynų žalą organizmui pasiteisino Raigardas. – Diena buvo sunki. Tai sakai, atostogauji. – Jis plačiai nusišypsojo ir gurkštelėjo pirmą gurkšnį aitriai saldaus juodo gėrimo. – Maniau, žmonės atostogauja prie jūros ar ežero. Blogiausiu atveju egzotinių šalių kurortuose.
– Esi nusistatęs prieš užsienio kurortus?
– Hmm, taip, – numykė jis ir atsignybęs įsidėjo į burną vaisinio pyrago. – Dieviškai skanu. Gal nori? – paklausė godžiai nurijęs skanėstą. – Išvykęs iš Lietuvos stengiuosi kuo daugiau pamatyti, sužinoti, kuo daugiau vietų aplankyti. Bambą išvertęs galiu ir prie Baltijos pagulėti. Ilgai būsi sostinėje?
– Šįvakar išvažiuoju, – pasakė ji garsiai, o mintyse paprašė: Būk geras, įkalbėk pasilikti. Nenoriu grįžti. Tik ne šį vakarą.
– Taip greitai? – Raigardas kilstelėjo antakius ir vėl įbedė šaukštelį į pyragą, bet akių nuo Valdonės nenuleido. – Juk mudu ką tik susitikome. Atsitiktinai, nesusitarę. Negali dabar išvažiuoti. Beje, kodėl man nepaskambinai? Pamiršai seną draugą?
Kurgi tave pamirši, – atsiduso mintyse Valdonė. – Greičiau savo vardą pamiršiu nei tave. Ir kodėl tu toks beprotiškai patrauklus?
– Kas būtų pasikeitę? – klausimu atsakė į klausimą ir kol tyla neužsitęsė per ilgai, nukreipė kalbą: – Atvykau ne pas tave.
– O pas ką? – apsimestinai abejingai pasidomėjo Raigardas.
– Tu per daug klausinėji. – Šyptelėjusi Valdonė išgėrė paskutinį gurkšnį kavos