Sulaužyta priesaika. Daiva Kašiubaitė

net pamiršęs, kad stovi nuogas viduryje kambario. – Jeigu pasitaikytų koks beprotis… – nutilo nebežinodamas, ką dar pasakyti.

      Netikėtai suprato, kad išties labiau bijo, nei pavydi. Labai nenorėjo, kad Valdonę kas nors nuskriaustų, paliestų gašliomis rankomis arba žvilgsniu. Norėjo saugoti ir ginti ją nuo viso pasaulio blogio. Šiandien, rytoj– amžinai…

      – Nesu maža, Raigardai. – Valdonė šyptelėjo, vis dėlto maloniai nustebo pastebėjusi rūpestį žaliose jo akyse ir ranka paplekšnojo lovą šalia savęs, primindama, ką jam toliau daryti. – Neieškau nuotykių. Deginuosi terasoje prie mūsų namo. Tikrai nesikepinu valandų valandas. Įdegu greitai ir iškart rudai.

      – Tau pasisekė, – jau aprimęs pasakė Raigardas ir pagaliau atsisėdo šalia jos. – Pabuvęs saulėje aš tampu panašus į virtą vėžį. – Jis ištiesė ranką ir perbraukė pirštų galais jai nuo pečių iki pat kelio linkio.

      Valdonė atsiduso ir vangiai it mieguista katė apsivertė ant nugaros, nebyliai ragindama tęsti glamones. Jis tai suprato ir palengva ėmė braukti į šalį tamsius plaukus, ieškodamas nedidelių, bet apvalių ir stangrių Valdonės krūtų.

      – Tikriausiai nebūsiu originalus, jei pasakysiu, kad esi labai graži, – kimiu balsu sukuždėjo Raigardas pagaliau suradęs tai, ko ieškojo.

      – Taip man dar niekas nėra sakęs ir niekas į mane nėra žiūrėjęs taip, kaip dabar žiūri tu. – Ji pakėlė ranką ir ėmė glostyti virš jos palinkusio vaikino raumenis. – Mano krūtys… Tau neatrodo, kad jos kiek per mažos?

      – Per mažos? – Jis net prisimerkė iš netikėtumo ir visu ūgiu išsitiesė lovoje. – Jos vos telpa man į delnus, o svarbiausia – tikros. Nieko nėra nuostabiau už natūralų grožį, – sumurmėjo lenkdamasis prie gundančių iškilumų.

      Jis norėjo tik pabučiuoti. Norėjo švelniomis glamonėmis paruošti jos kūną pašėlusios jų aistros šokiui. Tačiau vos lūpomis pajutęs išsiilgtos odos skonį suprato įkliuvęs. Tarsi jaunas elnias, daug metų laisvai laigęs po laukus ir klonius, staiga susigriebė atsidūręs aptvare aukšta tvora. Keista, bet visai nebenorėjo iš jo išrūkti, nes tame aptvare jis buvo ne vienas, o su grakščia ilgakoje elne išraiškingomis rudomis akimis, galinčia suteikti tai, apie ką jis net drąsiausiuose sapnuose nesapnavo.

      Supratęs, kad vargiai suvaldys jį užplūdusius jausmus, Raigardas apsivertė aukštielninkas ir užsisodino Valdonę ant savęs. Ji nebuvo nei labai drąsi, nei tokia patyrusi, kaip jo ligšiolinės meilužės, tačiau spinduliavo dvasinę šilumą, jaudino ir traukė. Išvydęs ją Raigardas iškart suprato, ką turi omenyje žmonės, kalbėdami apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Ne, jis neįsimylėjo, toli gražu, vis dėlto pajuto kažką panašaus į žaibo tvykstelėjimą. Valdonė nebebuvo skaisti, bet jam tai nerūpėjo. Jausmus sujaukė jos nuoširdumas ir paprastumas, tai, kaip ji atsiliepė į jo glamones. Arba jis ligi šiol pasirinkdavo vis ne tą merginą, arba Valdonė buvo maloni išimtis.

      Pirmą kartą juodu mylėjosi kaip du vieniši žmonės, neieškantys poros ir netrokštantys įsipareigoti, tai buvo panašu į vienos nakties nuotykį. Tačiau abu suprato: jie tinka vienas kitam, kaip vaivorykštė tinka saulėtai dienai, nulijus lengvam vasaros lietučiui. Tinka kaip žuvėdros skrydis putotiems jūros vandenims, kaip Nemuno vingis žalioms pievoms. Tačiau gyveno juodu skirtinguose Lietuvos kraštuose, savo pasauliuose ir net negalvojo nieko keisti.

      Nelėtindama tempo Valdonė šiltais delnais suėmė jo rankas ir nukreipė link išbrinkusių nuo geismo krūtų. Tada atlošė galvą ir gosliai sudejavo. Tik pažinusi Raigardo kūną ji suvokė esanti labai aistringa ir greitai įsiplieskianti. Pagaliau jai paaiškėjo, kodėl kai kurios jos draugės yra sureikšminusios seksą ir eina iš proto dėl vyrų glamonių.

      Išgirdęs dar vieną pasitenkinimo aimaną Raigardas nebeištvėrė. Atsisėdo lovoje leisdamas ilgoms Valdonės kojoms apsivyti jam apie liemenį, o rankoms įsikirsti į plačius pečius. Jis delnu apglėbė užpakaliuką ir prisitraukė ją prie savęs, kita ranka sugniaužęs plaukus atlošė Valdonės galvą ir pradėjo mėgautis jos kaklo, krūtų odos skoniu ir kvapu. Jausmai ir kūnai įsišėlo, širdys daužėsi it paklaikusios. Ėmė trūkti kvapo, aistros banga užsviedė juos į pačią palaimos viršūnę, kūnai nevalingai suvirpėjo ir galiausiai nurimo.

      Nepaleisdamas Valdonės iš glėbio Raigardas krito ant pagalvių ir gulėjo, kol pasijuto sugrįžęs į šį pasaulį, migla aptrauktos akys praregėjo ir jis atgavo kalbos dovaną.

      – Buvo nuostabu, mano gražuole, – sumurmėjo vos apversdamas liežuvį.

      – Tik nesakyk, kad išeikvojai visas jėgas, – neką tvirtesniu balsu išspaudė Valdonė, smiliumi vedžiodama jam aplink spenelį. – Kur dingo tavo ištvermė, vaikine?

      – Matyt, pasenau, – nusprendė Raigardas netikėtai prisiminęs, kuri šiandien diena. – Bet aš tau dar parodysiu, kad dar turiu parako.

      Neskubėdamas jis paguldė Valdonę ant lovos, pakštelėjo į lūpas, ranka perbraukė nuo kaklo iki pat papilvės ir liepęs užsimerkti nusliūkino į vonią. Sugrįžęs užgesino šviesą ir jaukiai įsitaisė šalia apsnūdusios merginos. Tačiau miegas neėmė.

      – Geresnės dovanos gimtadienio proga negalėjau tikėtis, – leptelėjo jis ir iškart prikando liežuvį, bet buvo per vėlu. Valdonė išgirdo ir pakėlė galvą, o Raigardas mintyse nusikeikė.

      – Šiandien tavo gimtadienis?! – šūktelėjo ji gana žvaliai. O juk prieš porą minučių beveik snaudė.

      – Taip, – tarė Raigardas, tada metė žvilgsnį į apšviestą laikrodžio ciferblatą ir patikslino: – Tiesą sakant, tai buvo vakar. Suėjo trisdešimt vieni.

      – Nesuprantu. – Valdonė pasisuko ir suradusi jungiklį įžiebė naktinę lemputę, tuo sukeldama nemenką jo nepasitenkinimą. – Vakar buvo tavo gimtadienis, o tu ketinai jį praleisti vienas, savaitgaliui irgi nieko nesi numatęs? Nešventi savo gimtadienio?

      – Nebešvenčiu, – suniurnėjo Raigardas rankomis prisidengęs akis nuo šviesos. – Jau trylika metų ignoruoju tą dieną, nuduodu, kad ji tokia kaip ir kitos. Išjunk šviesą.

      – Kodėl? – reikliai paklausė Valdonė apsimetusi, kad nenugirdo prašymo.