pabučiuoti savąjį princą, paglostyti tamsius šilkinius plaukus…
Tačiau taterkoltas staiga suprunkštė ir pasileido šuoliuoti. Ne taip greitai, kad išsidrėbčiau ant žemės, bet pakankamai, jog imčiau šokinėti kaip sviedinukas. Mėšlungiškai įsikibau į karčius, o Ašas sugriebęs už rankos padėjo išsilaikyti. Širdis pašėlusiai daužėsi, įsmeigiau nuožmų žvilgsnį bjauriam padarui tarp ausų ir vos susilaikiau skaudžiai neįsispyrusi kojomis į šonkaulius, bet tokiu atveju būčiau suteikusi jam dar vieną dingstį nusimesti mane nuo nugaros. Nelemtas gyvulys kilstelėjo galvą ir dėbtelėjo į mus: akys degė purpurine liepsna, snukis rodė panieką.
Aš suraukiau nosį ir kandžiai pasiteiravau:
– Ak, atleiskite, ar mes privertėme jus pasijusti nesmagiai? Ką gi, daugiau taip nedarysime.
Padaras sušnarpštė. Ašas šyptelėjo, bet daugiau nemėgino manęs prisitraukti. Tad atsidususi įsmeigiau žvilgsnį į kelią virš ramiai besisūpuojančios taterkolto galvos, ieškodama pažįstamų orientyrų. Širdis tankiau suplakė, kai pastebėjau kelkraštyje tarp medžių surūdijusį furgoną, per kurio kiaurą stogą spėjo praaugti krūmas. Šis griozdas riogso čia, kiek save prisimenu. Kasdien matydavau jį dardėdama autobusu į mokyklą ir atgal. Jis visada reiškė, kad namai ranka pasiekiami.
Dabar man atrodė, kad prabėgo ištisa amžinybė nuo to laiko, kai mudu su Robiu kratydavomės autobuse, kai man terūpėjo pažymiai, namų darbai ir vairuotojo pažymėjimas. Kaip viskas pasikeitė; kaip keista bus sugrįžti į mokyklą, vėl gyventi ankstesnį nuobodų gyvenimą, tarsi nieko nebūtų nutikę.
– Tikriausiai mane paliks antriems metams, – atsidususi pasiguodžiau ir nugara pajutau nustebusį Ašo žvilgsnį. Nenuostabu, kad būdamas nemirtingas fėjūnas jis nė nenutuokia, ką reiškia nerimauti dėl mokyklos, vairuotojo pažymėjimo ir…
Tikrovė staiga užgriuvo mane visu nepakeliamu svoriu. Laikas Niekadaniekada pralėkė kaip ūkanose paskendęs nežemiškas sapnas, o dabar mes sugrįžome į realų pasaulį. Pasaulį, kuriame man teks sukti galvą dėl įvertinimų, užduočių, stojimo į koledžą. Juk anksčiau norėjau susirasti darbą per vasaros atostogas, taupyti automobiliui. Baigusi mokyklą stoti į Technikos ir taikomųjų mokslų koledžą. Paskui galbūt išvažiuoti į valstijos sostinę Baton Ružą arba Naująjį Orleaną. Ar man dar pavyks tai padaryti, kai tiek visko nutiko? Ir kaip rasti vietą šiose svajose fėjūnų atstumtam Žiemos rūmų princui?
– Kas ir vėl? – Vėsus Ašo kvėpavimas pakuteno ausį, privertęs suvirpėti.
Aš giliai įkvėpiau.
– Kas mūsų laukia, Ašai? – paklausiau pusiau pasisukusi į jį. – Kur mes būsime po metų ar dvejų? Aš negalėsiu likti čia amžinai… Anksčiau ar vėliau teks pradėti gyventi savarankiškai. Mokytis, dirbti vasaromis, kada nors stoti į koledžą ir… – Staiga nutilusi nudūriau akis į rankas. – Galiausiai turėsiu gyventi toliau, bet neįsivaizduoju, kaip ką nors darysiu be tavęs.
– Ir aš jau galvojau apie tai, – atsiliepė Ašas. Kai grįžtelėjusi dirstelėjau į jį, nustebusi pamačiau, kad jis šypsosi. – Tau prieš akis visas gyvenimas. Tad reikia planuoti ateitį. Kiek suprantu, Šaunusis Robinas šešiolika metų dėjosi mirtinguoju. Kas trukdo man pasekti jo pavyzdžiu?
Aš sumirksėjau.
– Tu rimtai?
Jis atsargiai paglostė skruostą, įdėmiai pažvelgė į akis.
– Tikriausiai tau teks man šį bei tą paaiškinti apie mirtingųjų pasaulį, bet aš pasirengęs mokytis, kad tik būčiau greta. – Ašas vėl šelmiškai šyptelėjo. – Neabejoju, jog prireikus sugebėsiu „tapti žmogumi“. Jeigu panorėsi, lankysiu mokyklą. Nuspręsi persikelti į didelį miestą vydamasi savo svajonę, aš vyksiu kartu. O jeigu kada nors įsigeisi ištekėti už manęs pasipuošusi balta suknele ir įteisinti mūsų santykius, kaip žmonėms įprasta, esu pasirengęs ir tam. – Ašas taip palinko prie manęs, kad aš įžvelgiau savo atvaizdą sidabriniuose vyzdžiuose. – Žodžiu, nuo šiol ir laimėje, ir varge mudu būsime kartu.
Aš tylėjau be žado, nes nežinojau, ką pasakyti. Norėjau padėkoti, tačiau fėjūnai visai kitaip priima žodžius. Troškau visą likusį kelią glaustis prie jo ir bučiuoti, bet tokiu atveju taterkoltas tikrai nutrenktų mane į pakelės griovį.
– Ašai… – pradėjau, tačiau nespėjau daugiau nieko pasakyti, nes taterkoltas netikėtai sustojo prie žvyrkelio, vedančio į nedidelę kalvą. Ten, tolumoje, bolavo kreivai prikalta pašto dėžutė. Nors žali dažai išbluko, prietemoje aiškiai buvo matyti užrašas:
„Čeisai. 14202.“
Širdis apmirė. Štai aš ir namuose.
Nerangiai nusliuogiau nuo taterkolto nugaros; po ilgo kratymosi kojos linko ir drebėjo. O Ašas mikliai nušoko žemėn ir kažką pašnibždėjo aikštingam gyvuliui į ausį. Tas suprunkštė, kilstelėjo galvą ir šovė į tamsą. Po sekundės jo ir pėdos spėjo ataušti.
Rijau akimis žvyrkelį, o širdis daužėsi. Namai ir šeima laukia manęs čia pat už kalvelės: senas pastatas su apsilaupiusiais žaliais dažais, mėšlina kiaulidė už jo, Luko visureigis ir mamos universalas įvažiuojamajame keliuke.
Be garso žengdamas per žvyrą prisiartino Ašas.
– Ar tu pasiruošusi?
Ne, nesijaučiau pasiruošusi. Tad stypsojau spoksodama į tamsą, kur ką tik pradingo taterkoltas.
– Kur prašapo tas gyvulys? – paklausiau mėgindama nuvyti šalin mintis apie tai, kas manęs laukia. – Ką jam pasakei?
– Kad jis atsilygino man už paslaugą ir nuo šiol mes atsiskaitę. – Kažkodėl ši mintis pralinksmino Ašą, nes jis su šypsena sužiuro į tą pusę, kur pradingo aikštingasis padaras. – Regis, daugiau nebegalėsiu naudotis taterkoltų paslaugomis kada panorėjęs. Nuo šiol teks prašyti.
– Ar tai blogai?
Šypsena virto grimasa.
– Daug kas man skolingas vieną kitą paslaugą. – Matydamas mano neryžtingumą Ašas linktelėjo namo pusėn. – Pirmyn. Tavęs laukia šeima.
– O kaipgi tu?
– Man regis, bus geriau, jeigu šiuokart eisi viena. – Ašo akyse šmėstelėjo kaltė ir jis liūdnai šyptelėjo. – Abejoju, ar tavo broliukas apsidžiaugtų mane pamatęs.
– Bet…
– Aš būsiu netoliese. – Jis palinko prie manęs ir pataisė išsipešusią plaukų sruogą. – Pažadu.
Atsidususi vėl nukreipiau žvilgsnį į įvažiuojamąjį keliuką.
– Gerai, – sumurmėjau susitaikiusi su tuo, kas neišvengiama. – Kas bus, tas bus.
Aš žengiau tris žingsnius, klausydamasi žvyro girgždesio po kojomis, ir žvilgtelėjau per petį. Tuščias kelias, regis, šaipėsi iš manęs, nenuorama vėjas šiureno lapus toje vietoje, kur ką tik stovėjo Ašas. Tipiškas fėjūnų elgesys. Aš krestelėjau galvą ir viena nužingsniavau toliau.
Kai netrukus užkopiau į kalvelę, prieš akis visu kaimišku šaunumu atsivėrė namas, kuriame pragyvenau dešimt metų. Virtuvės lange degė šviesa, bolavo namiškių siluetai. Štai mama, grakščiai palinkusi ties kriaukle, o ana ten Lukas, apsirengęs išblukusiu kombinezonu, neša jai kaugę nešvarių lėkščių. Stipriai prisimerkusi įžiūrėjau ir garbanotą Itano viršugalvį, palinkusį virš virtuvės stalo.
Akis pradėjo graužti ašaros. Po metus trukusio išsiskyrimo, kovų su fėjūnais, atsiskleidusios tiesos, kas esu iš tikrųjų, ir nesuskaičiuojamos daugybės kartų žaistų