kelio prie tvoros.
Ketė tyrinėjo Šelės veidą ir galiausiai suprato, kad ji primena jai geriausią draugę Maršą, kai ši buvo tokio amžiaus. Staiga nudiegė skausmas prisiminus, kaip atrodė negyvas, sudarkytas Maršos kūnas, kai ji surado jį daubos šlaite tarp nulaužtų medžių šakų.
Ji nurijo gniutulą gerklėje, užsimerkė ir lėtai įkvėpė. Sentimentams nebuvo laiko.
– Man labai gaila dėl jūsų automobilio, – pasakė Šelė. – Jeigu nebūtumėte manęs paėmusi, jums taip nebūtų nutikę.
Ketė brūkštelėjo per akis, tada pažvelgė į ją.
Šelė sėdėjo gniauždama kumščius sterblėje, per skruostus ritosi ašaros. Akis pamušta, patinęs veidas išteptas krauju – taip, buvo į ką pažiūrėti.
Ketė puikiai suprato, ką jaučia mergina.
– Brangioji, buvo ir didesnių nedorėlių nei tavo Veinas, kurie bandė mane nugalėti, bet jiems nepavyko. Beje, jeigu reikėtų tai padaryti dar sykį, nieko nekeisčiau.
Šelė atsiduso.
– Turiu pasakyti, esu labai laiminga, kad nereikėjo grįžti su juo.
– Aš taip pat, – prisipažino Ketė ir patapšnojo merginai per petį. – Kitą sykį gal protingiau rinksiesi draugą.
Šelė užvertė akis ir tuoj susiraukė iš skausmo.
– Kito sykio nebus… bent jau artimiausiu metu.
Ketė papurtė galvą.
– Niekada nesakyk „niekada“, vaikeli. – Ji žvilgtelėjo į greitkelį. – Štai ir Vilsonas atvažiuoja.
Šelė atsistojo ir ėmė delnais lyginti savo marškinėlius.
– Atrodau baisiai, – pratarė ji.
Ketė nusišypsojo.
– Viskas gerai. Žinai, dabar aš gausiu pylos.
– Bet ne jūs dėl to kalta, – atsakė Šelė.
– Kai pakliūvu į bėdą, Vilsonas nebesugeba atsižvelgti į aplinkybes. Jis nori vienintelio dalyko – kad būčiau saugi, o aš vis įsiveliu į kokią nors bėdą.
Šelė atsiduso.
– Kaip tik tokio vyro aš ir ieškau.
Ketė nusijuokė.
– Ką tik sakei, kad daugiau su vyrais neprasidėsi.
Šelė žvilgtelėjo į ją šiek tiek sutrikusi, tada droviai šyptelėjo.
– Na, bent jau kurį laiką tikrai.
Tuo metu privažiavo Vilsonas. Ketė ir Šelė stebėjo, kaip jis išlipa iš automobilio. Kaip žmogus, dar ne visai sustiprėjęs po rimtų operacijų, jis judėjo greitai.
– Brangioji… Dieve gailestingas, kas nutiko? – kalbėjo Vilsonas paskandindamas Ketę savo meškiškame glėbyje.
– Viskas per mane, – ištarė Šelė.
Vilsonas buvo taip sutelkęs dėmesį į Ketę, kad kitą moterį pastebėjo tik tada, kai ši prakalbo. Tada atsisuko ir pamatęs jos veidą susiraukė.
Jis ilgai į ją žiūrėjo, paskui pasisuko į Ketę.
– Papasakok.
Ketė atsiduso.
– Viskas paprasta, tikrai. Pravažiavau pro paliktą automobilį, tada pamačiau ją, ėjo šalikele ir nešėsi lagaminą. O kai žvilgtelėjau į veidą, sustojau ir pasiūliau pavėžėti, supranti?
Vilsonas dar kartą nužvelgė Šelės veidą ir kiek aprimo.
– Kaip suprantu, tai nutiko ne per šią avariją? – pasitikslino jis.
Šelė atsiduso.
– Ne, pone.
Žvilgtelėjęs į Ketę Vilsonas linktelėjo.
– Tai labai gerai.
– Šitą avariją sukėlė Veinas, – pareiškė Šelė.
Vilsonas susiraukė.
– Veinas? Kas tas Veinas?
– Veinas Bedfordas. Jis yra… buvo… hm, aš su juo gyvenau pastaruosius dvejus metus.
– Ar tik ne Širlės Bedford jaunesnysis brolis?
– Taip, ji Veino sesuo. Pažįstate Širlę?
– Mudu drauge lankėme mokyklą. – Vilsonas parodė į Šelės veidą. – Čia jis tave išpuošė?
– Taip, pone.
Vilsono žvilgsnis tapo dar piktesnis.
– Kur jis dabar?
– Pakeliui į cypę, – atsakė Ketė ir pamatė, kaip Vilsonas prisimerkė.
– Tikriausiai praverstų su juo persimesti žodeliu, – atsakė Vilsonas.
– Tai šerifo darbas, – pareiškė Ketė ir parodė į kelią. – Atvažiuoja vilkikas, o aš nežinau, kur liepti jiems nuvežti mano automobilį.
– Aš tuo pasirūpinsiu, – patikino Vilsonas. – Palik man šį reikalą.
– Su malonumu, – apsidžiaugė Ketė. – Mudvi su Šele palauksime tavo mašinoje. Tiesa… reikės ją pamėtėti iki autobusų stoties, kai važiuosime vykdyti tavo motinos pavedimų.
– Taip, gerai, – sutiko Vilsonas. – Ar tu tikra, kad galėsi tai atlaikyti?
– Man viskas gerai, – atsakė Ketė.
– Visa laimė, kad buvo oro pagalvės, – pridūrė šypsodamasi Šelė.
Ketė taip pat išsišiepė. Vilsonas nežinojo, kad ji pati pagreitino susidūrimą, o ji neketino jam to pasakoti.
– Taip. Oro pagalvės, – aidu pakartojo ji.
Vis dar šypsodamosi jos nuėjo prie Vilsono automobilio.
Autobusų stotis buvo tikras apgalvotos netvarkos pavyzdys. Vilsonas įsuko į aikštelę.
Šelė jau ketino lipti iš automobilio, bet Ketė ją sustabdė.
– Palydėsiu tave, – pasakė ji.
– Ačiū, ponia, nereikia, – spyrėsi Šelė.
Tačiau Ketė neklausė. Ji išlipo ir nuėjo paskui Šelę prie stoties durų. Prie bilietų kasos Ketė žengė į priekį.
– Kiek kainuoja bilietas į vieną pusę iki Sietlo?
Kasininkė surinko kompiuterio klaviatūra norimą miestą ir Šelė apstulbusi išpūtė akis.
– Man per brangu, – pasakė ji.
– Gal tau ir brangu, o man ne. – Ketė išsitraukė iš užpakalinės kelnių kišenės kredito kortelę.
Šelė negalėjo patikėti, kad Ketė moka už bilietą, ir jos akys pasruvo ašaromis. Patikrinusi maršrutą Ketė ištiesė jai bilietą.
– Autobusas išvažiuoja po pusantros valandos, – pasakė Ketė ir išėmusi iš savo piniginės grynuosius atidavė Šelei. – Prisireiks, kol susirasi darbą. Netikėk tais, kurie žadės lengvus pinigus. Neverta, – pridūrė ji.
Šelė karštai apkabino Ketę, paskui priglaudė į saują sugniaužtus pinigus sau prie krūtinės.
– Oi, patikėkite manimi. Aš ne iš tų, kurie krečia pokštus. Sunkaus darbo nebijau, grąžinsiu jums pinigus.
– Nereikia grąžinti, – atsakė Ketė. – Bet