Perėjusi pragarą. Sharon Sala

nusišypsojo.

      – Žinoma.

      Tada ji nuėjo per vestibiulį ir prie durų pamatė Vilsoną, kuris stovėjo susikryžiavęs rankas ant krūtinės ir kvailai šypsojosi. Ji stabtelėjo šiek tiek sutrikusi, kad jis viską matė.

      – Ir seniai tu čia stypsai?

      – Pakankamai ilgai, kad suprasčiau, jog mano moteris ne tokia jau kieta, kaip iki šiol maniau.

      – Aš tik…

      Jis papurtė galvą ir prisitraukė ją į glėbį.

      – Neprivalai man nieko aiškinti. Beje, noriu, kad žinotum: aš labai tavimi didžiuojuosi.

      – Tikrai?

      – Taip.

      Ketė atsiduso, apsivijo rankomis Vilsonui aplink kaklą ir karštai jį pabučiavo, dėkinga, kad yra gyva ir gali tai padaryti. Kai ji galiausiai atsitraukė, pastebėjo jo akyse pažįstamą spindesį.

      – Pasitaupyk tai vėlesniam laikui, – pasakė ji.

      Saulės spindulys blykstelėjo auksiniame žiede ausyje, kai jis palenkė galvą norėdamas jai pašnibždėti:

      – Tau bus nelengva.

      Ketė išsisuko iš jo rankų, mirktelėjo ir mikliai paplekšnojo jam per užpakalį, priversdama Vilsoną nusišypsoti.

      – Judam, – paragino ji. – Tavo motina lauks pirkinių, o man reikia susirasti bankomatą. Ką tik visus savo pinigus atidaviau nepažįstamai merginai.

      Džimis Frenksas ramstė sieną prie „Angelų misijos“ durų ir laukė, kada pradės dalyti maistą. Farai vakar suėmė jį girtą už viešosios tvarkos pažeidimą, o išleido mažiau nei prieš valandą. Kai kunigas, stovėjęs šalia blaivyklos, sugriebė jį už rankos ir ėmė melstis už jo nemirtingą sielą, Džimis taip sutriko, kad tik stovėjo ir klausėsi jo.

      Tai priminė jam vaikystę Horni Tode, Teksaso valstijoje – jiems su broliu Hjustonu ir motina sėdint bažnyčioje, Baksteris Mastersas siuntė prakeiksmus rytų Teksaso tikintiesiems. Gatvės pamokslautojo žodžiai tada įstrigo Džimiui taip giliai, kad jis nusprendė ieškoti ne kokio metamfetamino prekeivio, o misijoje maisto.

      Taigi jis laukė stebėdamas, kaip atėję žmonės stoja į eilę prie maisto išdavimo stalo, ir galvojo, ką veiks atgavęs jėgas – kaip suras Vilsoną Makėjų ir nuritins jam nuo pečių galvą.

      – Būk pasveikintas, broli. Ar atėjai su mumis pavalgyti?

      Džimis nužvelgė mažą sudžiūvusią moterytę, kuri sunkiai vilko kojas pasiremdama į vaikštynę su geltonais teniso kamuoliukais vietoj ratukų.

      – Taip, ponia, atėjau pavalgyti, – atsakė Džimis, tada pamatė rankinę, kabančią jai ant rankos. – Gal leisite man palydėti jus iki stalo?

      Senutė nušvito.

      – Dėkui tau, broli.

      – Nėra už ką, – sumurmėjo Džimis ir nuvedė ją prie artimiausios kėdės. Kai tik gaus pavalgyti, dings iš čia… o desertui turės amfos, kurios nusipirks už senės rankinėje rastus pinigus.

      Luisas Montoja pakeitė kūno padėtį ir atsirėmė kriminalistikos laboratorijoje į stalą. Jis jau apžiūrėjo viską, ką policija buvo radusi sudegusiame name. Teismo ekspertas per skrodimą aptiko palaikuose keletą šautinių žaizdų, tačiau liepsna buvo tokia smarki, kad nepavyko rasti nė vienos kulkos, tik porą tūtelių.

      Šiuo metu Montoja buvo sutelkęs dėmesį į dėžės prieš save turinį. Joje buvo daiktai, kuriuos kriminalistai rado Solomono Tutuolos automobilyje. Tik tie aukos daiktai išliko nesudegę. Montoja tikėjosi tarp jų rasti ką nors, kas leistų sugriebti siūlo galą – gal užuominą apie galimą bendrininką. Juk pinigų prikimštas lagaminėlis turėjo iš kur nors atsirasti, o be to, kas gulėjo ant stalo, nebuvo nieko.

      Tai buvo įprasti daiktai, kuriuos galima tikėtis rasti automobilyje. Dėtuvėje aptikti keli paketėliai popierinių degtukų. Vienas iš kavinės Nuevo Larede, kitas iš kavinės Ostine, Teksaso valstijoje. Nė vienas iš jų nesakė nieko daugiau, tik tai, kad Tutuola tose kavinėse nežinia kada lankėsi.

      Buvo sauja monetų: keli pesai, keli amerikietiški centai. Teksaso žemėlapis ir pustuzinis atvirukų iš įvairių vietų Tichuanoje. Ant jų nebuvo nieko parašyta. Kas žino, kodėl toks vyras kaip Tutuola sumanė pirkti atvirukus? Žiūrint į Tutuolos nusikaltimų sąrašą sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų su kuo nors nuoširdžiai susirašinėti.

      Montoja priėjo prie kelioninio krepšio. Per kelias akimirkas suprato, kad daiktai jame niekada nepriklausė aukai. Tie drabužiai turėjo tikti maždaug metro aštuoniasdešimt ūgio vyrui, sveriančiam kiek daugiau nei aštuoniasdešimt kilogramų. Pagal teismo eksperto išvadas ir apie Tutuolą surinktus duomenis jis svėrė apie šimtą trisdešimt kilogramų ir buvo kone dviejų metrų ūgio. Montojos širdis ėmė plakti tankiau. Gal tai pirma užuomina ieškant bendrininko.

      Jis išvertė kišenes, patikrino visas etiketes ieškodamas pavardės. Nerado nieko, tik vidinėje švarko kišenėje aptiko Marko Preslio, „Preslio padargų“ savininko Dalase, Teksaso valstijoje, vizitinę kortelę.

      Montoja susiraukė. Kažkur girdėta pavardė ir įmonės pavadinimas, bet negalėjo prisiminti, ar buvo apie ją girdėjęs, ar skaitęs, juo labiau nežinojo, ką ši įmonė veikia.

      Po kelių minučių jis baigė apžiūrą. Užsirašęs įmonės pavadinimą ir telefoną viską padėjo atgal į įkalčių spintą ir nuėjo prie savo stalo. Pirmiausia nusprendė pasiskambinti į „Preslio padargus“. Bet kai paprašė pakviesti Marką Preslį, kitame linijos gale stojo iškalbinga tyla.

      – Alio? Ar jūs mane girdite? – paklausė Montoja.

      – O taip. Atsiprašau. Hm… Pono Preslio čia daugiau nėra. Ponia Presli dabar vadovauja įmonei. Aš jus sujungsiu.

      Luisas Montoja didžiavosi savo gebėjimu perprasti žmones. Jis žinodavo, kada jie meluoja, o kada ką nors nutyli. Šį kartą kaip tik ir buvo antrasis atvejis.

      Po kelių akimirkų ragelyje pasigirdo balsas.

      – Aš Penė Presli. Kuo galiu būti naudinga?

      – Ponia Presli, mano vardas Luisas Montoja. Esu Žmogžudysčių skyriaus detektyvas iš Čihuahua Meksikoje ir tiriu mirties aplinkybes vyro, vardu Solomonas Tutuola. Tarp jam priklausiusių daiktų buvo Marko Preslio iš „Preslio padargų“ vizitinė kortelė, bandau išsiaiškinti, ar jie galėjo pažinoti vienas kitą.

      Jis išgirdo aštrų įkvepiamo oro garsą, paskui kažkokį šnypštimą, galiausiai pasigirdo atsakymas, kurio Montoja negalėjo tikėtis.

      – Dieve! Aš ne tik kad nepažįstu žmogaus tokia pavarde, bet per pastaruosius kelis mėnesius supratau, jog nepažįstu net žmogaus, už kurio buvau ištekėjusi. Markas kalėjime, laukia, kol jam bus įvykdyta mirties bausmė už savo nėščios meilužės nužudymą. Turbūt neverta nė sakyti, kad mudu išsiskyrėme. Siūlau jums visų bjaurių smulkmenų paklausinėti Dalaso policijos departamento pareigūnų.