kur jis! O šalia Rosdeilo buvo parašyta Kesingtono k. K reiškė kunigaikštis.
Ji buvo su vyriausiuoju Kesingtono kunigaikščio sūnumi. Kesingtono kunigaikščio įpėdiniu. Ir plepėjo, tarsi jis būtų vienas brolio draugų. Netgi dar blogiau – iš anksto gindamasi nuo nepageidaujamų simpatijų, išdžiaustė prieš jį visus nešvarius šeimos skalbinius. Jis matė ją tapančią ir netgi vaizduojančią Baudikę.
Džena atsivertė Kesingtono kunigaikščio puslapį. Čia buvo du puslapiai pasižymėjimo ženklų, įvertinimų ir titulų, susikaupusių nuo šešioliktojo amžiaus. Ji perskaitė, kad Rosdeilo motina mirusi, o jis pats vardu Džonas. Neturėjo nei brolių, nei seserų. Nešiojo antrąjį tėvo titulą – Rosdeilo markizas.
Džena sudejavo.
Kesingtono kunigaikščio įpėdinis.
– 2~
Rosas, gurkšnodamas raudonąjį vyną, svetainėje laukė Delo. Vakarienės laikas baigėsi prieš keturiasdešimt minučių, bet jis nei turėjo apetito, nei norėjo draugijos. Rosas patenkintas galvojo apie susitikimą su panele Samerfild. Ta mergina jį sužavėjo.
Kada buvo paskutinis kartas, kai jauna moteris paprasčiausiai su juo šnekučiavosi ne tik apie save, bet ir apie šeimos skandalus? Pastaruoju metu, kada tik apsilankydavo aukštuomenės salone, jaunų merginų ir jų motinų akyse matydavo vien matematinius skaičiavimus. O štai panelės Samerfild akyse tespindėjo draugiškumas.
Ar tai pasikeis? Akivaizdu, ji nežinojo, ką reiškia Rosdeilo vardas, bet netrukus sužinos. Ar tada irgi gerai paskaičiuos?
Įdomu būtų išmėginti.
Durys atsidarė.
– Labai atsiprašau, Rosai, – vidun įvirto Delas. – Nesitikėjau, kad ūkio reikalai taip užtruks. Daviau žinią virtuvei. Vakarienė bus po kelių minučių.
Rosas kilstelėjo dekanterį raudonojo vyno.
– Norėsi?
Delas linktelėjo.
– Ištroškau.
Rosas įpylė taurę ir padavė jam.
– Problema ta, kad viskas pūva. Griūva karvių tvartas, nuomininkų kotedžai visai baisios būklės. Stogai kiauri, sienos trupa, langai išdaužyti. Galėčiau vardyti ir vardyti, – jis atsiduso ir nurijo gerą gurkšnį vyno.
– Panašu, kad nemažai kainuos, – su nuoširdžia užuojauta pastebėjo Rosas.
Kiek ūkių priklausė Roso šeimai? Mažiausiai penki, ir tai neįskaičiuojant medžiotojų namelių ir namo Bate. Vien palaikyti juos tokios būklės, kokios yra, buvo nemažas vargas, o kas būtų, jeigu būtų palikti be priežiūros? Delui čia viskas buvo nauja. Jis ką tik su visu būriu grįžo į Briuselį, kai jį iškvietė perimti titulo. Tėvai, vyresnėlis brolis ir jaunėlė sesuo žuvo baisiame gaisre. Rosas pats pranešė jam naujienas ir palydėjo namo.
Po kelių savaičių Delo būrys kovėsi Vaterlo.
– Gerai ištuštins sąskaitą, – tarė draugas. – Prakeiktas seras Holis nesirūpino savo turtu.
– Ar turi pakankamai lėšų? – paklausė Rosas.
Draugai jo niekada neprašydavo pinigų, bet žinodamas, kad jiems reikia pagalbos, Rosas mielai pasisiūlydavo jų paskolinti ar padovanoti.
Delas kilstelėjo ranką.
– Susitvarkysiu. Man tik skaudu matyti, kaip viskas apleista, – jis papurtė galvą. – Vargšai nuomininkai. Jiems ir taip nelengva, o dabar dar tas bjaurus oras.
Tarp durų išdygo liokajus.
– Vakarienė patiekta, sere.
Delas atsistojo.
– Bent jau turime, ką valgyti. Esu tikras, kad virėja iškėlė mums puotą.
Jie nuėjo į valgomąjį. Prie ilgo stalo greta, kad būtų patogiau šnekučiuotis ir pasiekti maistą, buvo padengtos vietos dviem žmonėms. Virėja išties nenuvylė. Putpelės, moliūgai ir pastarnokai. Rosui iškart atsirado apetitas.
– Tikiuosi, tavo diena nebuvo nuobodi, – tarė draugas. – Ar radai, kuo užsiimti?
– Man puikiai sekėsi, – atsakė Rosas šakute smeigdamas svieste keptą pastarnoką. – Buvau nujojęs į kaimą apžiūrėti tavo valdų.
– Tau tai buvo pramoga? – skeptiškai perklausė Delas.
– Kaimiečiai buvo kalbūs, – tarė Rosas rodydamas į jį šakute. – Pasirodo, esi geidžiamiausias jaunikis.
Delas nusijuokė.
– Kiek suprantu, neatskleidei, kas pats esi.
Ne, kaime tikrai ne.
– Prisistačiau Džonu Gordonu.
– Tuomet aišku, kodėl prie įėjimo nestovi eilė mamyčių.
Rosas nusišypsojo.
– Užtai jos kuria strategijas, kaip prisistatyti tau.
Delas gūžtelėjo pečiais.
– Laiko švaistymas. Kaip galiu vesti? Tie ūkiai suryja visą mano laiką.
Kiek jis jų turi? Tris?
– Nemanau, kad kam nors rūpėtų, ar dažnai būsi namuose. – Daugumai jaunų moterų pats vedybų su tituluotu vyru faktas buvo svarbiau nei santuokos esmė. – Bet kuriuo atveju, tau būtų ne pro šalį pabendrauti su svarbesniais kaimynais.
– Kuriais? – paklausė Delas be jokio entuziazmo.
Prieš atsakydamas, Rosas įsidėjo į burną kąsnį, sukramtė ir nurijo.
– Kaime man sakė, kad netoliese gyvena lordas Tinmoras.
– Tas nuobodus senis? – suvaitojo Delas.
– Jis turi įtakos parlamente, – priminė Rosas. – Būtų ne pro šalį jį palinksminti. Galbūt padėtų tau, kai pats užimsi pareigas.
– Man padės tavo tėvas.
– Mano tėvas tau tikrai padės, bet susipažinti su Tinmoru vis tiek nepakenks, – pastebėjo Rosas pjaudamas putpelę. – Girdėjau, esi giminė Tinmoro žmonai ir jos seserims.
– Jei neklystu, jos mano tolimos pusseserės. Užaugo šiuose namuose.
– Galbūt jos norėtų čia apsilankyti? – Bent jau Džena tikrai norėtų.
Delas suraukė antakius.
– Greičiau jau atsisakytų kvietimo. Šiandien sužinojau, kad ne tik ūkis nustekentas, bet ir dukterys paliktos be skatiko. Mano tėvas jas iškraustė praėjus keliems mėnesiams po jų tėvo mirties. Todėl vyriausioji ir ištekėjo už Tinmoro – dėl pinigų.
– Panašu, kad šiandien nemažai sužinojai. – Nieko keisto, kad Džena Samerfild neatrodė patenkinta.
Delas nelinksmai nusijuokė.
– Ūkio valdytojas irgi buvo kalbus.
– Gal būtų neblogai susitaikyti. – Delui draugija būtų ne pro šalį.
Draugas nusikvatojo.
– Reikės pabandyti.
Rosas paskalandavo taurėje vyną.
– Nerizikuočiau įžeisti lordą Tinmorą.
Delas į jį žvilgtelėjo.
– Nors ir nemėgsti politikos, bet puikiai supranti, kaip ji veikia.
– O kaipgi kitaip? Mano