buvo išneštos paskutinės lėkštės ir ant stalo atsirado dekanteris brendžio, Delas pripylė taures.
– Na, gerai, – tarė jis. – Pakviesiu juos vakarienės.
Rosas kilstelėjo taurę ir pritariamai linktelėjo.
Draugas pažvelgė jam į akis:
– Bet įspėju, kad jauniausioji sesuo netekėjusi.
– Turėsiu omenyje, – atsakė Rosas plačiai šypsodamasis.
Po dviejų dienų Džena prisijungė prie sesers ir lordo Tinmoro prie pusryčių stalo. Kartais, jei atsikeldavo anksčiau, papusryčiaudavo kartu su jais, ir būdavo linksma, nes žinodavo, kad iki vakarienės bus palikta ramybėje. Be to, norėjo pažiūrėti, ar Lorenai reikės draugijos. Namuose dažnai lankydavosi svečių, kurie atvykdavo iš pareigos grafui Tinmorui. Dauguma su Lorena elgdavosi mandagiai, bet Džena žinojo, ką jie visi galvoja. Kad jos sesuo – aukso ieškotoja. Džena dažnai dalyvaudavo tuose nuobodžiuose susitikimuose vien tam, kad Lorena nesijaustų vieniša, nors dėl tokios situacijos kalta buvo tik ji pati.
Į kambarį įėjo liokajus, nešinas sidabriniu padėklu, ant kurio gulėjo perlenktas popieriaus lapas.
– Sere, jums atkeliavo žinutė.
Tinmoras linktelėjo tarnui, liokajus nusilenkė ir išėjo.
Tada lordas išskleidė lapą ir perskaitė.
– Kvietimas, – tarė jis, nors nei Džena, nei Lorena jo neklausė, ir numetė raštelį Lorenai. – Nuo tavo pusbrolio.
– Pusbrolio? – sukluso Lorena imdama popierių. – Nuo lordo Penfordo. Rytoj kviečia mus vakarienės Samerfildų dvare.
Dženos širdis ėmė greičiau plakti. Ar kviečia ir ją?
– Žinoma, turi nuvykti, – oficialiai tarė Tinmoras, ir per akinukų viršų žvilgtelėjo į Dženą. – Tu taip pat, panelyt. – Jis niekada nesikreipdavo į ją vardu.
– Labai norėčiau pamatyti Samerfildą! – sušuko ji.
– Reikės dalyvauti, – tarė Lorena, bet neatrodė, kad nekantrautų.
Kitą dieną Džena iš paskutiniųjų stengėsi nepasiduoti panikai dėl to, ką apsivilkti vakarienei. Juk tai bus panašiau į šeimos vakarienę nei oficialų vakarą. Kitų svečių nebus, nebent tik užsukę paviešėti. Penfordas rašė, kad bus nedidelis vakarėlis. Kad nori parodyti svetingumą kaimynui ir pusseserėms.
Galiausiai Džena išsirinko žydrą suknelę su mažiausiai puošmenų. Kambarinės paprašė sukelti plaukus į paprastą kuodą ir leido pridėti tik tokios pačios spalvos kaip suknelė kaspiną. Į ausis įsisegė mažyčius auskarus su perliukais, o ant kaklo – paprastą perlų vėrinį. Ant pečių užsimetė šviesų melsvų atspalvių šalį.
Išeidama iš miegamojo sutiko Loreną.
Sesuo stabtelėjo jos apžiūrėti.
– Atrodai nuostabiai, Džena. Ta suknelė paryškina tavo akis.
Džena sumirkčiojo. Tikrai? Ji stengėsi atrodyti kuo paprasčiau.
– Ar aš gerai atrodau? – paklausė Lorena. – Nežinojau, kaip apsirengti.
Sesuo irgi pasirinko paprastą suknelę, tik tamsiai žalią. Auskarai buvo su smaragdais, o ant kaklo kabojo smaragdinis pakabutis. Tamsūs atspalviai pabrėžė spindinčią odą.
Lorena atrodė kaip miško būtybė, o jei Lorena miškas, tuomet kas bus Džena? Gal dangus? Ji buvo aukštesnė, o Lorena mažutė. Džena turėjo šviesius plaukus ir žydras akis, o Lorena – raudonmedžio spalvos plaukus ir rudas akis. Nieko keisto, kad žmonės šnabždėjosi, jog jos ne vieno tėvo. Visiškai skirtingos. Viena kaip žemė, kita – kaip oras.
Džena apkabino seserį ir suspaudė glėbyje.
– Tu graži kaip visada. Kartu taip nustebinsime pusbrolį, kad jis pasigailės negražiai su mumis pasielgęs.
Lorena šyptelėjo.
– Kalbi nesąmones.
Džena nutaisė grimasą.
– Gal ir taip, bet tu tikrai graži. – Jos perėjo koridorių ir pažvelgė nuo ilgų laiptų. – O kas jis mums? Ketvirtos eilės pusbrolis?
Lorena atsiduso.
– Sudėtingas galvosūkis. Jo ir mūsų tėvas turi bendrą proprosenelį, o gal net proproprosenelį. Vis pamirštu.
Džena nusijuokė.
– Akivaizdu, kad jam teko geresnioji šeimos pusė.
Susikibusios už parankių seserys patraukė į svetainę, esančią šalia vestibiulio, kur jų jau neabejotinai laukė lordas Tinmoras. Visgi, prieš žengdamos per slenkstį, jos išsiskyrė, ir Lorena į kambarį įėjo pirma, o Džena jai iš paskos. Tinmoras reikalavo, kad būtų laikomasi formalumų.
Tinmoras sėdėjo krėsle atsilaisvinęs kaklaskarę. Kamerdineris, beveik toks pat senas kaip ir grafas, tapšnojo jo kaktą nosine. Tinmoras parodė damoms užeiti, nors jos jau ir taip artinosi prie jo.
Lorena suraukė antakius.
– Kas negerai, sere? Ar jums negera?
Jis parodė į savo gerklę.
– Skauda prakeiktą gerklę ir krečia šaltis. Prasidėjo prieš valandą.
Lorena padėjo savo apsiaustą ir ridikiulį ant sofos ir nusitraukusi vieną pirštinę priglaudė delną prie raukšlėtos, dėmėtos vyro kaktos.
– Tikrai karščiuojate. Ar jau iškvietėte daktarą?
– Taip, ponia, – tarė kamerdineris.
Ji atsitiesė.
– Reikia nusiųsti lordui Penfordui žinutę. Negalėsime atvykti vakarienės.
Vakarienės nebus? Dženai iškart sugedo nuotaika. Ji taip norėjo vėl pamatyti namus.
– Aš negaliu, – pareiškė Tinmoras. – O tu ir sesuo privalote nueiti.
Džena vėl nušvito.
– Ne, – užprotestavo Lorena. – Liksiu su jumis. Noriu būti tikra, kad jumis pasirūpins.
Jis tik numojo ranka.
– Manimi pasirūpins Vikas. Drįstu sakyti, kad jis geriau nei tu žino, kaip tai padaryti.
Tipinis Tinmoras. Žinoma, jo kamerdineris tokiuose reikaluose labiau patyręs nei Lorena, bet nemandagu tai sakyti jai tiesiai į akis.
– Manau, kad turėčiau pasilikti, – pamėgino Lorena kiek griežčiau.
Dabar jos vyras pakėlė balsą:
– Tu ir tavo sesuo nuvyksite vakarienės ir atsiprašysite už mane. Nenoriu įžeisti to žmogaus. Gali būti, kad dar prireiks jo pagalbos, – išrėžė jis ir užsikosėjo.
Prie durų pasirodė liokajus.
– Karieta paruošta, milorde.
– Eikit, – Tinmoras pamojo pirštu vydamas jas šalin kaip palei ausis zyziančias muses. – Neverskite žirgų laukti. Jiems nesveika taip ilgai stovėti.
Iš vėl tipinis Tinmoras. Žirgų sveikata svarbiau nei žmonos jausmai.
Džena paėmė sesers apsiaustą su ridikiuliu ir pasuko prie durų. Lorena po sekundėlės ją pasivijo ir užsimetė apsiaustą ant pečių.
Jos vyras bent jau buvo pernelyg silpnas, kad iškoneveiktų, jog neleido liokajui jos aprengti.
– Aš tikrai nenoriu ten važiuoti, – sušnabždėjo Lorena.
– Nebijok,