US
– Su pagarba pareiškiu, kad atsisakau šioje misijoje dirbti su moterimi.
CŽA agentas Meisas Filipsas, sėdintis krėsle, piktai žvelgė į Morganą Treiherną, kuris valdė Persėją, ypač slaptą CŽA remiamą organizaciją, ir Treiherno pavaduotoją JAV armijos atsargos majorą Maiką Hiustoną. Meisas pastebėjo, kaip Morganas Treihernas susimąstęs primerkė pilkas akis, tačiau Hiustono akys blizgėjo linksmai.
Barbendamas pirštais į raštuotos klevo medienos stalą, Morganas linktelėjo ir tarė:
– Suprantu… – Tuomet žvilgtelėjo į Hiustoną, stovintį šalia. – Maikai, ar jums nebūtų sunku pranešti agentui Filipsui, kad CŽA paskyrė jį specialiajai užduočiai ir techniškai jis dabar dirba mums?
– Mielai, – atsakė Maikas. – Agente Filipsai, suprantame, kad CŽA dirba šiek tiek kitaip nei mes Persėjuje ir Medūzoje. Tačiau mūsų sėkmės priežastis paprasta. Visose slaptose misijose suporuojame vyrą ir moterį. Žinome, kad CŽA ir FTB tokios politikos nesilaiko. Tačiau kai susiduriame su šiomis agentūromis, matome, kad mūsų darbo stilius pasiteisina.
Maikas pastebėjo, kad Filipso veidas paraudo, didelės plačiai įsodintos žalios akys patamsėjo ir apsiniaukė, o jis pats įsitempė krėsle rankas prispaudęs prie šlaunų.
– Tai ne tuščios kalbos, agente Filipsai, – pridėjo Morganas ramiu lygiu balsu. Jis pajuto, kad Filipsas, apsirengęs įprastu CŽA agentams tamsiu kostiumu, baltais marškiniais ir konservatyviu mėlynu kaklaraiščiu, po truputį ima nervintis.
– Vyrai turi savų unikalių gebėjimų, moterys – taip pat. Todėl vyrai ir moterys agentai darbą atlieka šiek tiek kitaip.
– Tiesa, – tarė Hiustonas ir nusišypsojęs Morganui pasisuko į Meisą. – Moterys pastebi tokius dalykus, kokiems vyrai dažniausiai akli, kurti ir per kvaili. Šis gebėjimas matyti smulkmenas misijoje gali nulemti gyvybę ar mirtį. Moterys – slaptas mūsų ginklas Persėjuje ir Medūzoje, agente Filipsai, ir mes planuojame jums skirti tokią porininkę.
Meisas smilių kyštelėjo už sudrėkusios ankštos baltų medvilninių marškinių apykaklės. Jis nenorėjo čia būti. Tiesą sakant, troško bėgti kuo toliau nuo šios slaptos grupuotės, pasislėpusios nedideliame Filipsburgo miestelyje Montanoje. Ir kodėl gi jis savanoriškai pasisiūlė šiai misijai?
Jis žinojo kodėl. Per pastaruosius tris mėnesius jam iki gyvo kaulo atsibodo kinų kalbos vertėjo darbas Langlyje, Virdžinijos valstijoje, CŽA centrinėje būstinėje. Jis sėdėdavo nugrūstas į kabinetą ir klausydavosi kinų palydovinių transliacijų ir telefoninių pokalbių. Spausdindavo nesibaigiančias ataskaitas. To pakęsti negalėjo. Jis – tikras agentas, o ne kabinetinė žiurkė.
Kai jis prisijungė prie CŽA baigęs tarnybą karinėje jūrų žvalgyboje, praėjo slaptosios tarnybos agento mokymus ir penkerius metus aktyviai dirbo. Dar neseniai dėl gebėjimo kalbėti mandarinų kalba ir Kantono tarme jam buvo užtikrinta vieta Pietryčių Azijoje, tačiau jis gavo įsakymą grįžti į Langlį. Kai Meisas sužinojo, kad agentūrai reikia po priedanga dirbančio agento, kuris galėtų nukeliauti į Honkongą ir surasti pavogtą senovinį dirbinį, iškart pasisiūlė užduočiai, kad pabėgtų iš nesibaigiančių vertėjo darbų katorgos.
Dabar jis ėmė gailėtis.
– Nesu nusitekęs prieš moteris, – išrėžė jis šiurkščiai. – Visuomet dirbu vienas.
Morganas atsivertė bylą.
– Kiek matau, agente Filipsai, Langlyje dirbote žvalgyboje.
– Tiesa, sere. Bet…
Jis užsičiaupė. Šiems žmonėms nerūpi, kad jis jautėsi nelaimingas tame izoliuotame kambaryje, kurio negali sekti ar pasiklausyti priešai. Švinu išklotoje patalpoje, kurioje neveikdavo jokie pasiklausymo įrenginiai, tvyrodavo niūri atmosfera; kiekvieną rytą atėjęs į darbą jis jausdavosi tarsi žengtų į vakuumą.
Hiustonas kilstelėjo galvą.
– Bet ką, agente Filipsai?
Viduje net susigūžęs, Meisas pro sukąstus dantis ištarė:
– Negaliu apie tai kalbėti.
– Čia nėra jokių paslapčių, agente Filipsai, – tarė Morganas. – Turime leidimą dirbti su aukščiausio lygio slapta informacija.
Meisas žinojo, kad toks leidimas suteikiamas aukščiausiems valdžios sluoksniams; prezidentas buvo vienas iš tokių žmonių. Jausdamas sprandu kylant karštį, Meisas troško, kad tokia paaugliška reakcija pagaliau baigtųsi. Jis, dvidešimt devynerių metų buvęs jūrų pėstininkas ir CŽA agentas, rausta! Raukydamasis sumurmėjo:
– Suprantu, sere. Tas bet reiškia, kad pastaruosius trejus metus buvau užstrigęs žvalgyboje. Mane turėjo paskirti dirbti į Pietryčių Aziją, nes galiu kalbėti dviem pagrindinėmis kinų kalbomis. Tačiau man buvo liepta likti Langlyje, nes moku versti iš kinų kalbos. Tas darbas man nerūpi. Noriu veiksmo.
Morganas sukikeno:
– Įgrūsti jus į kabinetą, kad galėtumėte versti, – neabejotinas jūsų talento švaistymas, agente Filipsai. Jūs buvote karinių jūrų pajėgų žvalgas. Esate pratęs prie veiksmo. Žinote, kaip priimti staigius sprendimus pavojingose situacijose. Ir esate pratęs pasitikėti kitais savo komandos nariais.
Pajutęs palengvėjimo antplūdį, Meisas linktelėjo. Jis žinojo, kad Morganas – buvęs karinių jūrų pajėgų kapitonas. Šis žmogus – gyva JAV kariuomenės legenda. Paskutinėmis Vietnamo karo dienomis Morgano įgula buvo užpulta, išgyveno tik jis ir dar vienas karys. Meisas gerbė Morganą Treiherną. Kai sužinojo, kad šioje užduotyje dirbs su Morganu, pamanė, kad mirė ir pateko į rojų. Iki tol, kol išgirdo, kad jam bus skirta moteris porininkė. Šita dalis tikrai jį nervino.
– Šiai misijai sulaukėme dvidešimt penkių paraiškų, – pridėjo Hiustonas. – Pasirinkome jus, nes Morganas žino, kad karinių jūrų pajėgų žvalgai ypatingai gerai parengti komandiniam darbui.
Morganas palinko į priekį, pasirėmęs ant alkūnių, ir įsižiūrėjo Meisui tiesiai į akis.
– Taigi, agente Filipsai, – tarė jis, šiek tiek pritildęs sodrų savo balsą. – Jei jūs ir toliau čia sėdėsit ir įrodinėsit, kad tikrai negalite dirbti komandoje, tuomet mes jus išsiųsime atgal į Langlį.
Paėmęs bylą nuo stalo, Hiustonas priėjo prie Meiso.
– Bet pirma siūlau pasidomėti savo porininke.
Meisas iš Hiustono rankų paėmė dokumentus. Padėjęs bylą ant kelių atvertė šiek tiek drebančia ranka. Kairėje aplanko pusėje buvo prisegta spalvota nuotrauka. Jo širdis suspurdėjo ir ėmė daužytis. Nuotraukoje buvo matyti moteris juoda prigludusia uniforma uždara apykakle, kuri įrėmino grakštų jos kaklą. Tiesūs pečiai pabrėžė išdidžią laikyseną. Vieną akimirką jo pasaulis susitelkė tik ties ja. Ovalus veidas, auksinė oda, išsišovę skruostikauliai. Tokios reakcijos jis nesitikėjo, bet susilaikyti nepajėgė.
Meiso nuojauta buvo gera. Ji puikiai jam pasitarnavo karinėse jūrų pajėgose ir dabar veikė visu pajėgumu. Moteris nuotraukoje nesišypsojo. Nebuvo jokio linksmumo mėlynose akyse su milžiniškais juodais vyzdžiais ir juodu žiedu aplink rainelę. Iš jų tiesiog tryško įgimtas protas.
Meisas nuotraukoje negailestingai ieškojo išdavikiškų ženklų, kad ta moteris silpna ar nesugebės būti tokia porininkė, kokios jam reikia šiai užduočiai.
Byloje buvo nurodyta, kad ji kariškė. Jį nustebino raudonai nudažyta plaukų sruoga tarp šviesių, auksinio paplūdimio spalvos garbanų. Jos šukuosena tiesiog šaukė, kad ji – išties nepriklausoma asmenybė.
Jos lūpos jį kvieste kvietė. Jis gurktelėjo, nesugebėjo suvaldyti besidaužančios širdies. Ar apatinės kūno dalies, jei jau kalbėtume atvirai. Meisas pagalvojo: kokia tos moters šypsena? Bardamas save už kvailas mintis, jis susimąstė, kad per ilgai gyvena be moters.
Atplėšęs žvilgsnį nuo pribloškiamos nuotraukos, jis ėmė skaityti biografinę informaciją dešinėje aplanko pusėje. Moters vardas buvo Džesika Meril. Laipsnis: JAV armijos vyresnioji puskarininkė. Dabartinės pareigos: ginkluotojo sraigtasparnio Apačas pilotė. Meisas dar kartą mestelėjo akį į nuotrauką. Jis buvo teisus – ji yra