jis dėl jos seilėjasi.
– Juk tu nebūsi vienas iš tų tipų, kurie man kartoja: Laukinuke, tu nepraustaburnė. Užsičiaupk? – nusijuokė ji dusliai.
– Ar atrodau nustebęs?
– Taip. Žinau, kad jūs, CŽA agentai, ir turite būti tokie manieringi ir pasitikintys savimi, bet gal galėtum bent truputį atsipalaiduoti? Esi per daug įsitempęs.
Žvilgtelėjęs į Džesę, kuri vis dar tebekramsnojo krevetę, jis šyptelėjo puse lūpų. Kai ji apsilaižė pirštus, Meisui kelnės tapo ankštos. Jis pajuto pirmuosius aistros pliūptelėjimus ir suvokė, kad jau seniai nesijuto toks gyvas. Ši moteris ir nesuvaržyta jos prigimtis sujaudino jį taip, kaip jis jau nebesitikėjo moterį jį paveiksiant.
– Buvau uždarytas kambaryje tris mėnesius ir užsiėmiau vertimu, todėl mano bendravimo įgūdžiai šiek tiek atbukę.
Kikendama ji tarė:
– O, jokių problemų, drauguži. Pabūk su manimi porą dienų, ir aš padarysiu iš tavęs tikrą atitrūkėlį.
– Atitrūkėlį?
– Taip, lakūnų slengas. Na, supranti, tapsi atsipalaidavęs. Niekas neberūpės.
– Pajėgsi tai padaryti per dvi dienas? – paklausė jis ramiai, lazdelėmis gnaibydamas mongolišką jautieną.
Džesika kaukštelėjo savosiomis lazdelėmis per jo lazdeles, ir tekštelėjo jautieną atgal į lėkštę. Palinkusi į priekį, ji sušnibždėjo:
– Nori lažintis?
Jos veide spindėjo vilkiška šypsena. Akys primerktos. Metančios iššūkį. Ieškančios bėdų. Lėtai patraukęs lazdeles toliau nuo jos, Meisas tarė:
– Nesilažinu.
– Koks tu nuoboda!
– Tu visada tokia maloni savo kolegoms?
– O ne. Aš dar blogesnė!
Ji ėmė baksnoti savo lazdelėmis jo delną, ir jautienos sultinys nuvarvėjo ant riešo plaukelių.
Džesei velniškai patiko įsiveržti į griežtą, konservatyvų Meiso pasaulį. Ji stebėjo, kaip tiesūs jo antakiai iš susierzinimo sulimpa į vieną liniją ir jis, atitraukęs ranką, pagriebia servetėlę nuo kelių, kad nusivalytų skystį.
– Galiu lažintis, kad vaikystėje buvai viena iš tų niekšelių, kurie pradėdavo mėtytis maistu.
– Ir kaipgi tau pavyko atspėti, žvalge? – sušnibždėjo Džesė.
Ji pasilenkė dar labiau, abiem alkūnėmis pasirėmusi ant raudona staltiese užtiesto stalo. Išsiviepė, o akys linksmai žibėjo. Meisui užvis labiausiai patiko ta raudona ugninė sruoga šviesiuose jos plaukuose. Laukinukė. Taip, jokių pokštų, drauguži. Ji nejuokauja. O tu?
Jis nenorėjo atsakyti į tą klausimą.
– Kažin, ką tu veikei vaikystėje? Buvai iš tų, kurie slepiasi tolumoje ir stebi kitus?
– Ką nors nudursi tomis savo lazdelėmis, – pasakė jis, ant kelių vėl pasidėjęs servetėlę.
– Bet kas gali tapti ginklu. Turėtum tai žinoti.
– O, aš žinau. Tu pati kaip patranka.
– Taip?
– Taip. – Jis nužvelgė dimsamus. – Neduosi man maisto?
– Gal…
Jam patiko tos papūstos lūpos ir karštas žvilgsnis, kuriuo ji nužvelgė vėl atsilošdama krėsle.
– Kalbi rimtai? – paklausė jis.
– Kokia atrodau, tokia ir esu.
– Ir tu tokia visą laiką?
– Taip. Reikėjo pasiklausti Gyvatės, mano kolegos. Po Peru dangų mes blaškomės kartu. Krečiame pokštus, iš kurių raitomės iš juoko, kol medžiojame blogiečius.
– Gyvatė? Tai moteris ar vyras?
– Žinoma, moteris. Mūsų eskadrilė Peru sudaryta beveik tik iš moterų. Mus nuolat persekioja rusų samdiniai, kuriems sumoka narkotikų baronai. Jie paskui mus pasiunčia karinius sraigtasparnius Juodasis ryklys.
Jos balse buvo girdėti neabejotinas pasididžiavimas, tai rodė ori laikysena ir iškeltas smakras.
– Vadinasi, tu pirmarūšė karė.
– Ten mes visi tokie. Priminsiu tau, tai pavojingas darbas. Apačų sistema tų žvėrių nemato, todėl mes visuomet skraidome viena akimi stebėdamos narkotikų prekeivių lėktuvus, o kita akimi žvalgomės po dangų, kad vienas iš blogiečių sraigtasparnių mūsų nenukeptų.
– Nuostabu, – sumurmėjo Meisas, tiesdamas ranką prie mongoliškos jautienos. Šįkart Džesė nenustūmė jo lazdelių.
Gurkšnodama žaliąją arbatą, Laukinukė nusišypsojo.
– Aš nuostabi. Mano kolegės tokios pat nuostabios. Mes viena nuostabi grupė, jei jau kalbame atvirai. Gal pasaulis apie mus ir nežino, bet esame tikros, kad pasauliui darome daug gero.
– Esi ganėtinai pasipūtusi.
– Mane yra išvadinę ir blogesniais žodžiais, – suprunkštė Džesė. Dar gurkštelėjusi arbatos, ji stebėjo, kaip Meisas lazdelėmis atsargiai suima vištieną. – Svarstau, ar per visą gyvenimą tau yra tekę pasielgti spontaniškai, Filipsai?
Susierzinęs jis tarė:
– Gali vadinti mane Meisu. Ir atsakymas yra taip.
– Taigi, tu elgeisi spontaniškai.
– Kartą.
– Ką gi, įdomu.
– Nesigilink.
Kikendama Džesė lazdelėmis sugriebė dar vieną krevetę tešloje, pamirkė į vasabių padažą ir pakėlė gardų gabalėlį prie burnos. Atsidususi iš pasitenkinimo, ji tarė:
– Turbūt nepavyks.
Surimtėjęs Meisas pasakė:
– Taip ir nepapasakojai apie Kajos viziją. Kaip ji susijusi su tavimi?
– Su mumis, – pataisė Džesė.
Ji padėjo lazdeles į šalį ir sunėrė rankas ant stalo, priešais save. Ar pasitaiko akimirkų, kai Meisas nebūna rimtas? Susikaupusi ji tarė:
– Iš laivyno grįžusi Kaja leidosi į vizijos paieškas.
– Vizijos paieškas?
Džesė mostelėjo rankomis.
– Ak, vis pamirštu, kad amerikiečiai nežino, ką tai reiškia. Kai žmogui prireikia patarimo, kokiu keliu gyvenime jam pasukti, atliekame apeigas, kurios vadinamos vizijos paieškomis. Atlikęs apsivalymą pirtyje, žmogus keturioms dienoms iškeliauja į atokią vietą, pavyzdžiui, kalnus, pasiėmęs tik antklodę ir šventąją pypkę. Neturi jokio vandens. Jokio maisto. Viskas, ką darai, tik meldiesi, kad aplankytų vizija. Jei Didžioji Dvasia mato, kad esi nuoširdus, būsi apdovanotas. Taip ir nutiko Kajai. Ji norėjo rasti naują gyvenimo kryptį. Tik… – Džesė šyptelėjo, – tokios vizijos ji nesitikėjo. Didžioji Dvasia parodė vietas, kur guli trys krištoliniai totemai, pavogti iš rytų čerokių genties. Visi jie kelių tūkstančių metų amžiaus ir turi neįtikėtinų galių. Kaja nežinojo, kad jie pavogti iš žiniuonio trobelės. Todėl, papasakojus apie viziją močiutei, čerokių žiniuonei, prasivėrė pragaras. Vizijoje Kajai buvo liepta rasti pirmąjį totemą, Spalvų klano kaukę. Gavus finansavimą iš Medūzos, kurią valdo Persėjo kompanija, prasidėjo operacija, kurioje dalyvavo Maikas Hiustonas, Kaja ir dar vienas rytų čerokis Džeikas Vienišius