Nenuspėjama moteris. Lindsay McKenna

papurtė galvą:

      – Tai neįtikėtina istorija.

      – Esu tikra, jūs, agentai, išvadintumėte mus kvaišomis ir pasiųstumėte į beprotnamį, jei jums papasakotume.

      – Mes tvarkomės su aiškesniais dalykais.

      – Jūsų pasaulyje nėra nieko racionalaus, – tarė Džesė. – Jūs tik taip manote. Mano motina yra šajenų žiniuonė. Buvau išmokyta mūsų tradicijų. Aš tikrai žinau, kad aplink tvyro daugiau magijos ir paslapčių, nei jūs, racionalieji, galite suprasti. Mačiau savo pačios akimis ir netgi patyriau.

      – Suprantu, kad būtent dėl to majoras Hiustonas ir įkūrė Medūzą. Jis sakė, kad Persėjui buvo reikalingas skyrius, kuris galėtų tvarkyti kai ką daugiau nei tik racionalius reikalus.

      – Tiesa. Majoras Hiustonas – ne tik Pietų Amerikos indėnas, bet ir apmokytas šamanas. Jis žino, kad metafizika – esminė mūsų gyvenimo dalis. Džiaugiuosi, kad jam pavyko įkurti Medūzą.

      – Tik sakau, kad nujaučiu, jog iš tokios vizijos mano kolegos mirtų iš juoko.

      – Vis dėlto Kajos vizijoje buvo tiksliai nurodyta, kur yra du iš trijų krištolo dirbinių.

      – Taigi, kur yra trečiasis?

      – Saloje šalia Kinijos.

      – Tai turbūt Honkongas. Arba Makao.

      – Kaja mano, kad tai Honkongas. Be to, Robertas Marstonas, blogio genijus, sugalvojęs visas tas vagystes, Honkonge turi kelių milijardų vertės vilą. Jis – žinomas kolekcininkas, renkantis indėnų artefaktus ir nejaučiantis sąžinės graužaties vogdamas ar žudydamas, kai prireikia ką nors gauti.

      – Tai bent… – pradėjo Meisas ir pamatė nusivylusį jos veidą. – Neužsiimu pasakaitėmis.

      – Tau ir nereikės. Šituo užsiimsiu aš.

      – Tikrai smalsu, ką rytoj popiet mums pasakys aptarime.

      Trindama rankas Džesė džiaugsmingai sušnibždėjo:

      – Man irgi, drauguži! Lažinuosi, kad jo pabaigoje tau žandikaulis atvips!

      TREČIAS SKYRIUS

      – Ši misija bus visai kitokia, nei jūs įpratę, – Maikas Hiustonas ėmė pasakoti Meisui ir Džesei. Buvo antra valanda popiet. Jis buvo patenkintas, kad jiedu pasitarime pasirodė sekundžių tikslumu.

      Dženė Rait ėmė dalyti informacinius aprašus.

      – Dženė paruošė likusią informaciją. Vakar jums davėme pagrindinę misijos apžvalgą. Ačiū, Džene.

      Ji nusišypsojo.

      – Nėra už ką. Gal dar ko nors reikia, Maikai?

      Jis taip pat atsakė jai šypsena.

      – Manau, viską turime, Džene. Ačiū.

      Linktelėjusi ji apsisuko ir išėjo laukan, už savęs tyliai uždarydama duris.

      – Atverskite aplankus, – tarė Maikas, kai jie liko vieni.

      Nudelbusi akis žemyn Džesė išskleidė turinį ant stalo priešais save. Pakėlusi akis pamatė į ją spoksantį Meisą. Ji ne visai suprato, ką išvydo jo veide: nepritarimą, nuostabą ar dar ką nors. Po vakarykščių pietų ji taip pat jautėsi keistai, bet suprato, kad dėl to kaltas nuovargis po skrydžio.

      Šiandien ji vilkėjo raudonas laisvas medvilnines kelnes, raudoną glaustinukę su balta ilgarankove palaidine ant viršaus ir buvo užsisegusi ryškias geltonas petnešas. Raudona ir geltona buvo jos mėgstamiausios spalvos, tad kodėl nevilkėjus jų kartu?

      Štai kur šuo pakastas! Ji tiesiog per daug pašėlusi, laisva ir spontaniška tokiam ypatingai konservatyviam, senamadiškam tipui.

      – Prieš save turite, – pradėjo Maikas, – Roberto Marstono dosjė. Jis kanadietis, gimęs Toronte. Aštuoniasdešimties metų amžiaus milijardierius. Marstonui priklauso daugiau žiniasklaidos kanalų ir įmonių kabelinėje televizijoje, spaudoje ir kino rinkoje nei bet kuriam kitam žmogui pasaulyje. Jo namai yra Toronte, bet pastaruosius dešimt metų jis dirba iš savo namų Honkongo viloje, kuri pavadinta Lihua.