vaikus.
Bet tai neišgąsdino Popės. Jai nerimą kėlė jos pačios reakcija į Sebastiano artumą. Ji nesąmoningai matavo jo plačius pečius, kurie atrodė tik dar platesni dėl liemens dailumo. Ji norėjo prieiti arčiau jo, o ne atsitraukti tolyn, nepaisant besidaužančio pulso ir trūkčiojančio kvėpavimo. Tai buvo jos prakeiksmas – privaloma erdvė, kuria ji turėjo atsiriboti nuo kitų žmonių, mažiausiai ištiestos rankos atstumu. Pageidautina stalo atstumu. Ji palaikė šią distanciją netgi būdama šalia Tomo, su kuriuo kartu dirbo jau dvejus metus.
Sebastianas Reinas žengė dar vieną žingsnį link jos. Popė jau turėjo instinktyviai atsitraukti, bet taip neįvyko.
Ji giliai įkvėpė, stengdamasi sulaikyti žvilgsnį aukščiau vyro kaklo, ir ištiesė ranką.
– Pone Reinai, gal pamėginkime dar kartą? – pasakė ji taip tyliai ir ramiai, kaip tik galėjo. – Aš – Popė Vest. Manau, kad laukėte manęs.
Melas prunkštelėjo.
Sebas Reinas pažiūrėjo žemyn į ištiestą ranką, po to pakėlė akis į Popę ir nužvelgė ją šiek tiek skeptišku žvilgsniu.
– Aš šlapias, – pasakė jis.
Ji tai pastebėjo. Ir buvo teisi dėl to, kad jo akys žalios. Sodraus miško žalumo su pilku atspalviu.
– Tikrai taip.
Popė pasistengė, kad jos balse nebūtų jokio nepasitenkinimo. Ji norėjo, kad jis paspaustų jos ranką. Kaip jų bendradarbiavimo patvirtinimą. Kaip priminimą, kad žmogus geras tik tada, kai tesi savo pažadus, ir kad ji atvyko čionai, nes jis su tuo sutiko.
Be to, ji troško pajusti Sebo prisilietimą. Jo oda buvo šlapia. Ranka – šilta, didelė ir šiurkšti. Bet viskas baigėsi vienu paspaudimu. Karštis kaip žaibas nuvilnijo jos ranka aukštyn ir toliau pasklido per visą kūną, neatrodė, kad ta banga greitai atslūgs.
– Kaip ilgai tai užtruks? – sumurmėjo jis.
– Nežinau, – prisipažino Popė. – Nuo poros dienų iki poros savaičių. Jei užtruks bent kiek ilgiau, aš greičiausiai išprotėsiu.
– Kaip ir mes visi, – Sebo žvilgsnis įsmigo į Melą. – Tu nepasilieki?
– Negaliu. Rytoj turiu užsakomąjį reisą.
– Atšauk jį.
– Negaliu. Ji visa tavo, drauguži.
– Ko gero, tai nebuvo itin tinkama formuluotė, – švelniai pastebėjo Popė. – Kad ir kaip ten būtų, suprantu, kad būdama čia nuolat maišysiuosi Jums po kojomis ir kad galbūt Tomas neįvertino tam tikrų aplinkybių pasiūlydamas man savo ir Jūsų svetingumą. Ar mano buvimas čia sukels Jums problemų, pone Reinai? Man susidarė įspūdis, kad ne, bet jei vis dėlto sukels… – Popė truktelėjo pečiais ir stengėsi neparodyti nusivylimo. – Tai Jūsų sala. Galiu grįžti į žemyną su Melu.
Sebastianas Reinas ranka persibraukė plaukus ir įsistebeilijo į vandenyną, tarsi ieškodamas kokio nors ženklo. Popė tylėjo laukdama jo atsakymo ir stengėsi nesileisti užvaldoma nerimo. Melas neatitraukdamas akių stebėjo Sebą, tarsi tyliai jį teistų. Popė stengėsi visai nežiūrėti į jį, kas buvo ganėtinai sunku, nes jis stovėjo tiesiai priešais ją.
– Aš tikrai nesukelsiu jokių rūpesčių, – galiausiai ištarė ji, nebegalėdama ištverti tylos. – Man tiesiog reikia dirbti. Jūs manęs beveik nematysite. Galiu tai pažadėti.
– Jei Tomas pasakė, kad galite čia gyventi, vadinasi, galite pasilikti, – pagaliau ištarė Sebas Reinas. – Tai visas Jūsų bagažas? – paklausė jis linktelėjęs į jos krepšį.
– Taip.
– Ar mokate vairuoti keturratį?
– Galiu vairuoti paplūdimio triratį.
– O valtį?
– Ne. Kalbant atvirai, pone Reinai, nekenčiu visko, kas plūduriuoja ant vandens.
– Ar mokate plaukti?
– Šiek tiek, – prisipažino ji ir pažvelgė į vandenyno horizontą. – Bet svarbiausias niuansas – kaip toli ir kiek ilgai, tiesa?
– Jai patinka vonios, – lakoniškai pakomentavo Melas ir Popė nusišypsojo, o Sebas nustebęs pažiūrėjo pirmiausia į Melą, paskui į ją, tarsi ji būtų sugundžiusi Melą sūkurinėje vonioje laive pakeliui į salą.
Juk Sebui visai nereikėjo žinoti, kad iki šiol dar niekas nebuvo suteikęs Popei fatališkos moters vaidmens. Ar kaip jai patiko tokiai jaustis, nors ir trumpai.
– Man reikia maisto, – pasakė Sebas.
– Ką gi, o man laikas grįžti, – atsakė Melas. – Ar reikia ko nors iš žemyno? Atgabensiu, kai atplauksiu jos pasiimti.
Abu vyrai patraukė prieplauka žemyn, link Melo laivo. Popė liko stovėti. Mandagumas vyrams reikalavo suteikti šiek tiek privatumo, nes akivaizdu, kad jie buvo draugai. Jai nereikėjo klausytis kiekvieno jų žodžio.
Be to, ji troško kuo greičiau atsigauti nuo Sebo prisilietimo poveikio, kuris privertė ją susijaudinti, susirūpinti ir visiškai sutrikti.
Vis dar šlapias Sebas vėl artėjo link jos, jo džinsai buvo prilipę prie ilgų raumeningų šlaunų, kurias Popė įvertino jau anksčiau. Bet ji nebuvo atkreipusi dėmesio į įspūdingą iškilimą jo tarpkojyje – nenuostabu, nes lovoje jis gulėjo veidu žemyn. Dabar Popė sunkiai nurijo seiles ir nusuko akis.
Ko gero, bus geriausia šios jo dalies neįtraukti į prisiminimus, nes tai, tikėtina, turėtų įtakos jai renkantis vyrus ateityje. Melo laivelis suriaumojo ir apsisukęs ėmė tolti nuo prieplaukos. Popė pamojavo ir salos šeimininkui artėjant stengėsi išlikti rami.
– Tad ką nori daryti dabar? – kimiai paklausė Sebas priėjęs prie jos. – Nuspręsk.
– Na… – ištarė Popė suprasdama, kad jam greičiausiai tvinksi galva ir kantrybe šiuo metu jis pasigirti negali. – Tiesiog galite nuvežti mane ten, kur yra kompiuteriai, užsitarnauti mano begalinį dėkingumą puodeliu stiprios kavos ir tada palikti dirbti darbo, dėl kurio čionai ir atvykau. Ar Jums tinka?
– Taip, – atsakė jis ir pažiūrėjo žvilgsniu, kurio Popė nepajėgė iššifruoti. – Tinka.
Antras skyrius
Ji nebuvo tokia, kokią jis įsivaizdavo. Tomas apibūdino Popę kaip mažą pilką pelytę su keliskart už ją pačią didesniu intelekto koeficientu, bet pažvelgęs į Ofeliją Vest Sebas pelytės nepamatė.
Tiesa, jis pastebėjo jos ramumą, gebėjimą prisitaikyti, toleranciją kitų silpnybėms. Pamatė ramias žydras akis, nepriekaištingą kreminio atspalvio odą, karamelės spalvos plaukus su saulės nušviesintais ruoželiais ir liekną, dailų kūną, kurio nužvelgti jam nederėjo.
O kalbant apie lūpas… Jos buvo pirmas dalykas, kurį Sebas pastebėjo atmerkęs akis ir tą pačią akimirką suvokė, kur būtent jas norėtų jausti.
Jis turėjo suprasti tai kaip perspėjimą.
Velnias, jis ir suprato tai kaip perspėjimą.
Jis buvo pasiryžęs išsiųsti ją atgal su Melu. Bet vieną akimirką ji pavadino jį žodžio žmogumi ir nespėjus nė susivokti Ofelija Vest pasiliko, Melas išplaukė ir visi tikėjosi, kad Sebas staiga išsitrauks garbės ženklelį ir taps geresniu žmogumi.
Taip paprastai.
Bet, kad ir kaip keista, Popė privertė jį užsimanyti bent pamėginti tai padaryti.
Jis nuėjo į kabinetą, susiradęs užsidėjo saulės akinius ir atsikvėpė, kai ryški šviesa gerokai