buvo visai neblogas planas.
Sebas pakėlė viešnios krepšį ir patraukė link keturračio. Priėjęs permetė koją per sėdynę ir užvedė jį, tada susigūžė nuo triukšmingo ūžesio, susiliejusio su galvos tvinksėjimu.
Daug daug kofeino ir riebalų.
– Ateini? – paklausė jis, ir Popė nieko netarusi atsisėdo už jo, krepšį padėjo tarp jų kaip gynybinę sieną. Ji neuždėjo rankų jam ant liemens, nelaidė jokių juokelių. Ji tik Tomo kolegė, atvykusi čia dirbti.
Po penkiolikos minučių jie privažiavo namą.
Tai buvo pasivažinėjimas duobėtu, purvinu keliu aukšto kalno šlaitu į viršų, palei plynaukštę, nuo kurios atsivėrė begalinio vandenyno, sklandžiai susiliejusio su miglota dangaus mėlyne, vaizdas. Vėjas pleveno jų plaukus ir glostė skersai Sebo skruosto einantį plonytį randą, toliau nuslystantį ant kaklo, tarsi ploną budelio užmautą virvę. Jis sugriežė dantimis ir, prakeikęs šlapius savo džinsus, ėmė važiuoti taip greitai, kaip tik keturratis pajėgė. Sunkiausia kelio dalis vingiavo aplink uolos briauną, už jos atsivėrė namo vaizdas. Galiniai ratai ant slidžios uolos slydo, ir šį kartą Ofelijos Vest rankos įsikibo į Sebo pečius. Nevalingas drebulys nuvilnijo jo kūnu ne kaip aistros preliudija, bet kaip visa apimantis, dusinantis geismas. Per daug laiko be moters, – niūriai pagalvojo jis. Jis per ilgai gyveno šioje saloje vienas, apsuptas niūrių minčių.
– Atleisk, – sumurmėjo Popė ir patraukė rankas, kai tik keturratis vėl įsikibo į gruntą.
– Nepatrauk rankų, – kimiai pasakė jis. – Toliau kelias bus dar blogesnis.
Šį kartą ji rankas uždėjo ant jo džinsų juosmens, klaidingai nusprendusi, kad tai bus geresnis pasirinkimas nei liesti nuogą jo pečių odą.
Taip nebuvo.
Sebo kūnas sureagavo į rankas ant juosmens kaip į ženklą, kad jo džinsai netrukus bus numauti. Tad likusį kelią jis važiavo beprotiškai susijaudinęs. Jie įėjo į namo vidų ir pasislėpė nuo vėjo, o Ofelija Vest ėmė smalsiai dairytis, bet neištarė nė žodžio.
Toks jos elgesys turėjo džiuginti Sebą – kad ji dirbtinai nemėgino su juo susidraugauti arba įtraukti į beprasmišką pokalbį. Bet taip nebuvo.
Popės Vest tylėjimas tik žadino vis didesnį norą sužinoti, ką ji mano apie salą ir jo namą. Namą, pastatytą iš betono, stiklo ir metalo. Kurio viena pusė tarytum susiliejo su uola, o iš kiekvieno kambario vėrėsi nuostabus vandenyno vaizdas. Pats Sebas jį suprojektavo, didžiąją dalį pats ir pastatė. Jis didžiavosi šiurkščiu namo grožiu ir iššūkiais, kuriuos teko įveikti projektuojant.
Kad ir ką pilkoji pelytė manė apie namą, ji neišsidavė.
– Ar galiu pasinaudoti vonios kambariu? – paklausė ji. Sebas, parodęs, kur eiti, patraukė į virtuvę.
Kava turėtų padėti. Tada jis parodys jai kabinetą, išsikeps kiaulienos ir pradings visai dienai, kol ji darys tai, ko čia ir atvažiavo, o jis atsikratys pagirių, bjaurios nuotaikos ir minčių apie pelytę, kuri taip stengėsi nekelti rūpesčių ir nedaryti nieko, kas patrauktų jo dėmesį. Taip ji sudomino jį dar labiau.
Sebas kelis šaukštelius maltos kavos įbėrė į blizgantį nerūdijančiojo plieno aparatą, atsirėmė į stalviršį ir galva prigludo prie spintelės durų. Jis užsimerkė ir pamėgino prisiminti, ką dar brolis jam pasakojo apie Popę Vest. Ar ji domino Tomą, ir jei taip, ar jis kada nors ėmėsi kokių veiksmų?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.