būtų visai maloni.
Jie keliavo toliau tai paėjėdami, tai pajodami, bet nepertraukdami nejaukios tylos. Raulis stengėsi susikaupti ir vesti žirgą per tamsų mišką. Galiausiai medžiai išretėjo ir jie atsidūrė plačiame kelyje, kuris nakties tamsoje rangėsi kaip sidabrinis kaspinas. Juodu nušoko ant žemės ir Raulis užvertė galvą į dangų. Mėnulis buvo dingęs, žvaigždės blėso pirmutinėje aušros šviesoje.
– Ar žinote, kur dabar esame? – paklausė ji.
– Keliavome į šiaurę.
– Vadinasi, ne į tą pusę.
– Nelygu, kur vykstate, madame.
Kesė prikando lūpą. Ji buvo nepažįstamose žemėse, priešo šalyje. Šis vyras apsaugojo ją nuo pavojaus, bet neturėjo jokios priežasties ja rūpintis. Tiesą sakant, žirgui ne ten pastačius koją, taip greitai ją paleido, kad buvo akivaizdu, jog nenori dar kuo nors jai padėti. O jai reikėjo pagalbos. Tuo ji įsitikino po vakaro įvykių su Merimonu.
– O kur jūs vykstate, monsieur? – mandagiai paklausė ji.
– Į Briuselį.
– Aš norėčiau grįžti į Angliją. Kaip manote, gal iš ten bus lengviau tą padaryti? – Stengdamasi neišsiduoti, kad nerimauja, ji pridūrė: – Pasą atidaviau kurjeriui.
– Vadinasi, neturite dokumentų.
– Ne, neturiu.
Staiga viduryje Prancūzijos su nepažįstamuoju Kasandra pasijuto vieniša ir pažeidžiama. Jis dezertyras. Nėra kas paliudytų, kad jis ne niekšas.
– Ar turite pinigų? – paklausė jis ir jai iš baimės kraujas sustingo gyslose.
Raulis net tamsoje matė, kaip ledi veidu nuslinko nerimas. Jį tai suerzino.
– Aš ne vagis, madame, – šaltai tarė jis. – Nesiruošiu jūsų apvogti.
Ji atšovė su visa anglės arogancija, iškėlusi galvą ir akimis svaidydama žaibus:
– Iš kur galiu žinoti? Juk pavogėte žirgą.
Raulis kreivai šyptelėjo, bet supratęs, kad daugiau argumentų ji neturi, susivaldė ir, užuot piktai atšovęs, suurzgė:
– Madame, nepamirškite, kad galėjau jus palikti likimo, tų niekšų valioje.
– Tai tiesa, – pripažino ji. – Esu jums skolinga ir meldžiu atleisti. – Kesė giliai įkvėpė. – Ir taip, turiu truputį pinigų.
Kasandros atsiprašymas iškart numaldė pyktį. Raulis nusišypsojo.
– Tada esate už mane pranašesnė, madame, nes aš neturiu nė su3.
– Suprantu. Leiskite atsilyginti už išgelbėjimą…
Raulis iškart nuo jos atšlijo.
– Tai nebūtina, – greitai atsakė. – Aš juk jau turiu žirgą.
– Taip, ir esu tikra, jis nugabens jus į Briuselį, – tarė Kesė ir minutėlei nutilo. – Ar jis toli?
Raulis patraukė pečiais.
– Nelygu, kur esame, gal trijų ar keturių dienų kelias. Jums būtų geriau vykti į Reimsą. Jis daug arčiau. Iš ten galėsite užsimokėti už kelionę į pakrantę.
– Ačiū, – tarė Kesė, užvertusi galvą į dangų, o tada vėl nužvelgė kelią priešais. – O Reimsas būtų į tą pusę? – ji mostelėjo į pietus stengdamasi atrodyti rami, tarsi būtų pratusi keliauti viena, tamsoje, mažai naudojamu keliu nepažįstamame krašte, bet Raulis jos balse išgirdo nerimo gaidelę.
Nesi už ją atsakingas.
– Taip, – atsakė jis. – Jeigu laikysitės šio kelio, neabejoju, kad atsidursite Reimso kelyje. Netrukus patekės saulė, bus nesunku rasti.
– Tada atsisveikinsiu, mesjė Dulevantai, – tyliai tarė Kesė. – Dėkoju už pagalbą ir tikiuosi, kad saugiai pasieksite Briuselį.
Kasandra tūptelėjo. Matydamas, kokia ji pasimetusi ir išsigandusi, Raulis panoro ją apsaugoti.
– Palaukit!
Nedaryk to. Tu jai nieko neskolingas.
Raulis nekreipė dėmesio į įspėjamą balsą galvoje.
– Nugabensiu jus iki Reimso.
Jos veide akimirką šmėstelėjo palengvėjimas, bet jį tuoj pat pakeitė įtarumas.
– Iš kur man žinoti, kad manęs nepasmaugsite ir neapvogsite?
Jis sukando dantis.
– Miledi, jeigu jus ir pasmaugsiu, tai tik už aštrų liežuvį!
Keista, bet turbūt tokių jo žodžių pakako. Ji valdingai linktelėjo.
– Priimu jūsų pasiūlymą, pone, ir dėkoju.
– Man vienas malonumas, – lygiai taip pat nenuoširdžiai atsakė Raulis. – Ateikit. Josim.
Kesė leidosi vėl pasodinama ant arklio. Jai gerokai palengvėjo, kad nereikės vienai kulniuoti tokio tolimo kelio. Jos palydovas paaiškino, jog negalima nuvarginti žirgo, todėl jie judėjo iš lėto. Kelias buvo tuščias, jie sutiko tik kiauliaganį, kuris savo maišelį maisto mielai iškeitė į saują monetų. Maišelyje buvo tik vyno ir duonos, bet to pakako. Vidurdienį juodu susėdo medžio pavėsyje pavalgyti.
Kesė buvo sukaitusi ir ištroškusi. Rauliui padavus gertuvę, ji nugėrė gerą gurkšnį. Vynas buvo stiprus, jo poveikis pasijuto labai greitai.
Palydovas atlaužė gabalą duonos ir padavė jai.
– Tai palikote vyrą Verdene?
– Taip.
Kesė gundėsi pasakyti, kad vyras negyvas, bet prisiminusi Merimono elgesį nusprendė, jog bus saugiau, jeigu nuduos, kad turi vyrą, kuris saugo jos garbę. Nesvarbu, jei jis už daugybės mylių.
– Taip, jis Verdene.
Kasandra paėmė duoną ir krimstelėjo, o vyras ją stebėjo tamsiomis akimis.
– Keista, kad leido jums keliauti vienai. Esate labai jauna žmona.
Kesė atsitiesė.
– Visai ne!
Jis kilstelėjo vieną antakį.
– Tai kiek jums metų? – paklausė jis. – Neatrodote vyresnė nei aštuoniolikos.
– Man greitai bus dvidešimt vieni. Jau beveik metai, kaip esu ištekėjusi.
– Vraiment?4 Ir kaip jūsų tėvai tai leido?
– Mano tėvai mirė, kai buvau dar vaikas.
– Jei tai leido jūsų globėjas, tik dar blogiau.
Kesė prisiminė senelę.
– Ji neleido. Mes pabėgome ir susituokėme.
Kasandra susimąstė, kodėl jam tai pasakė. Ji nesididžiavo savo elgesiu. Dabar, kai viskas taip pasisuko, labai aiškiai suvokė, kad padarė kvailystę. Meilė Džeraldui buvo didžiulė klaida ir daugiau jos ji nepakartos. Pažvelgus į pakeleivį jai pasirodė, kad jo tamsiose akyse mato nepritarimą. Tegu sau nepritaria. Jai nerūpi nei jo, nei jokio kito vyro nuomonė. Kasandra atsistojo ir nusipurtė nuo sijono trupinius.
– Keliausime toliau?
Jis patraukė pečiais, greitai įsidėjo likusį vyną ir duoną ir netrukus juodu vėl buvo kelyje. Kesė, kaip jai atrodė, oriai tylėjo, bet slapčia baiminosi, kad Rauliui Dulevantui pasirodys kaip užsiožiavęs vaikas. Nieko nepadarysi. Niekaip nepasiteisins,