Mintis apie maistą ją viliojo, bet šie žmonės akivaizdžiai manė, kad ji ir šis netvarkingas nepažįstamasis…
– Ačiū, bet ne. Verčiau josime toliau, – už juos abu atsakė Raulis Dulevantas. Juodu su ūkininku apsikeitė dar keliomis draugiškomis frazėmis ir išsiskyrė. Kesė nukaito iš gėdos. Jiems linksmai atsisveikinant sugebėjo tik kukliai linktelėti.
– Gerai, kad atsisakiau jų svetingo kvietimo, – pasakė jis pertraukdamas tylą. – Ūkininko lūšnelė netinkama vieta ledi.
– Klystate, – atšovė ji. – Mielai būčiau sutikusi pavalgyti ir išsimiegoti lovoje. Kaip suprantu, dabar teks praleisti naktį lauke. Bet gerai, kad atsisakėte. Noriu kuo greičiau atsidurti Reimse.
– Žinoma, kuo greičiau.
– Tada jokime ir naktį, – susierzinusi pasiūlė Kesė.
Jie pakaitomis jojo ir ėjo, kol išblėso paskutiniai saulės spinduliai. Kesė iš paskutiniųjų laikėsi, kad neužmigtų, tik nė už ką nenorėjo to pripažinti. Juk ji – markizės dukra, Arandeilų vaikaitė. Jokiu būdu nepasirodys esanti silpna.
Dangų užklojo iš rytų atplaukę stori debesys ir viskas paskendo beveik aklinoje tamsoje. Kai bėris suklupo trečią kartą, Raulis tyliai nusikeikė.
– Tai kvailystė, monsieur, – tarė ji. – Reikėtų sustoti ir palaukti, kol debesys nuslinks.
– Susigaišins kelionė, tikėjausi įveikti dar kelias mylias.
– Jeigu arklys susilaužys koją, užtruksime dar ilgiau, – atšovė Kesė.
Jam neatsakius, ji, nors ir nenoromis, prisipažino, kad norėtų pailsėti. Raulis Dulevantas iškart sustabdė žirgą, padėjo jai nulipti, be jokių ceremonijų paėmė už parankės ir iš kelio prieblandos nuvedė ją ir žirgą į miško tamsą.
– Pabūkite čia, madame. Aš pasirūpinsiu žirgu.
Kesė klestelėjo ant žemės remdamasi į medžio kamieną. Jis pasakė pabūti čia. Ar manė, kad ji pabėgs? Ji net nenutuokė, kur yra ar į kurią pusę eiti. Prisiminė, kaip skundėsi, kad neužmigs karietoje. Dabar, palyginti su dabartinėmis sąlygomis, tai atrodė didelė prabanga. Maža to, jog miegos lauke, tai dar ir su nepažįstamuoju. Tai, kad jie abu prisistatė, nieko nekeičia – ji nieko nežino apie šį vyrą.
Kesė klausėsi, kaip Rauliui Dulevantui rišant arklį šlama lapai. Paskui jis atsisėdo šalia. Ji jį labiau juto, nei matė. Tyla ją erzino. Kasandra mėgino prisiminti, ką jis pasakojo apie save.
– Tai jūs – jūreivis, monsieur?
– Šešerius metus buvau „Prometėjo“ laivo chirurgas.
– Tikrai? – neslėpdama nuostabos paklausė Kesė ir jis sukikeno.
– Pagal mano aprangą jums atrodo kitaip, ar ne? Buvau priverstas… įsigyti šiuos drabužius, kad manęs nepažintų.
– Jeigu jus kažkas vijosi, jiems akivaizdžiai nepavyko.
– Ne, bet yra toks Valerinas, kuris pasiryžęs mane sučiupti.
– Gal jis ant jūsų griežia dantį?
– Neleidau jam išprievartauti savo sesers. Turėjau jį nudėti, bet palikau gyvą, o dabar jis man neduoda ramybės.
Kesė nusipurtė. Nors kalbėjo tyliai, jo žodžiai skambėjo grėsmingai.
– Kur jūsų sesuo dabar?
– Išsiunčiau ją į Briuselį. Ten vis dar turime draugų. Ji saugi.
– Tikriausiai nekantrauja, kada prie jos prisijungsite.
– Tikriausiai. Naujausiame laiške rašė, kad sutiko seną draugą, turtingą pirklį, kuris dabar yra našlys. Manau, kad juodu susikukuos. Kas žino, gal jau ir susituokė. Ji irgi našlė, jai nereikia mano palaiminimo.
Tai buvo ilgiausias jųdviejų pokalbis per visą dieną, ir dar labai mandagus, tad ji irgi pamiršo priešiškumą.
– Monsieur, jūs labai malonus, kad dėl manęs sutikote užtęsti savo kelionę.
Jam neatsakius, Kesė susimąstė, ar jis nesigaili savo sprendimo.
– Pamėginkite užmigti, – galiausiai tarė Raulis. – Kai prašvis tiek, kad galėtume keliauti toliau, pažadinsiu.
– O jūs nemiegosite?
Juoda figūra pasimuistė, prisitraukė kelius prie krūtinės ir juos apsikabino.
– Ne.
Kesė buvo pernelyg išsekusi, kad galvotų apie jo ištvermę ar priešintųsi miegui. Pabėgdama su Džeraldu Vitniu ji visus pribloškė ir dabar baiminosi, kad sužinoję, jog miega po atviru dangumi su nepažįstamuoju, draugai ir šeima tiesiog pasiustų. Ji atsiduso ir susirangė ant žemės. Dabar nieko nebegalėjo pakeisti ir labai norėjo miego, tad įsitaisė kaip įmanoma patogiau ir užsimerkė.
Raulis pasidėjo smakrą ant kelių ir įsistebeilijo į tirštą tamsą. Kelias buvo visiškai neįžiūrimas. Reikia pripažinti, gerai padarė, kad sustojo, bet jis būtų norėjęs keliauti toliau. Kuo greičiau atsikratys šios moters, tuo geriau. Jam patiko keliauti vienam. Be to, nenorėjo būti atsakingas už svetimšalę. Ypač pasipūtusią anglę. Iš Reimso galės keliauti pati. Šiaip ar taip, Bonapartui moterys nerūpi, galės nusisamdyti karietą, kuri nuveš į pakrantę. Raulis stengėsi negalvoti apie tai, kad kartą ją jau apgavo niekšas kurjeris. Turėjo užtektinai savų problemų. Jis pakėlė akis į viršų, bet buvo taip tamsu, kad nesimatė, kur baigiasi medžiai ir prasideda dangus. Nebuvo jokių ženklų, jog debesys greitai nuslinks, tad galiausiai nusprendė šiek tiek pailsėti ir atsigulė ant žemės.
Prašvito, bet nė vienas saulės spindulėlis nepervėrė pilkos dangaus širmos. Raulis uždėjo ranką ledi Kasandrai ant peties norėdamas ją pažadinti. Jis delnu juto smulkius kaip paukščio kaulelius, bet žinojo, kad ji nėra tokia jau trapi. Prisiminė, kaip vakar medžio šaka parklupdė užpuoliką. Turėjo pripažinti, jog ši aristokratė ne iš kelmo spirta.
– Reikia judėti, – sušnabždėjo jis ir švelniai ją pajudino.
Kasandra pasimuistė, nusišypsojo tarsi vis dar saldžiai sapnuodama ir staiga ji jam pasirodė labai graži – šviesi oda, širdies formos veidas, įrėmintas poliruoto raudonmedžio spalvos plaukų. Tiesi, maža nosytė traukė akį prie švelniai išlinkusių lūpų. Raulis jau galvojo, koks jausmas būtų ją pabučiuoti, bet tada ji nubudo ir atsimerkė.
Pirmą kartą jis pažvelgė Kasandrai į akis. Jos buvo ryškiai mėlynos, įstatytos po tamsiais lenktais antakiais ir apsuptos ilgų storų blakstienų. Jis stebėjo, kaip pamačius jį akys aptemsta iš baimės ir nerimo. Raulis patraukė ranką jai nuo peties ir ji atsargiai atsisėdo. Kesei rąžantis jis negalėjo nepastebėti, kaip švarko sagutės įsitempia ant krūtinės.
Raulis nusuko akis nuo jos krūtinės, bet dabar pamatė iš po pasikėlusio sijono kyšančias smulkias pėdas, apautas aulinukais. Jo viduje sukilo kažkas nelaukto. Raulis pašoko ant kojų ir nuėjo atvesti žirgo. Dabar ne laikas geidulingoms mintis. Ypač apie anglų aristokratę.
Kesė atsistojo ir nusipurčiusi sijoną pakėlė rankas prie plaukų. Nors neturėjo veidrodžio, kaip galėdama geriau susmaigstė juos smeigtukais. Tikriausiai atrodė tokia pat susitaršiusi kaip jos palydovas, bet nieko nepadarysi. Jis atvedė žirgą ir ištiesė jai ranką. Jam sodinant ją priešais save, ji negalėjo nesižavėti jo jėga. Sėdėdama priešais Raulį jautėsi saugiai. Kesė negalėjo paneigti, kad buvo malonu prisispausti prie neprausto, bet neabejotinai vyriško kūno. Kiekviena jo kūno linija, raumeningos šlaunys po ja ir stiprios rankos, laikančios ją, kad nenukristų, spinduliavo jėgą. Atsilošusi nugara pajuto tvirtą jo krūtinę. Su Džeraldu niekada nesijautė tokia saugi, bet nuo tos minties