Į šventės vietą buvo susirinkusi nemaža minia ir jas iš visų pusių stumdė geranoriški besilinksminantieji, užpildę siauras gatves. Bet jai tas nerūpėjo. Žmonių kamšatis tik sustiprino jaudulį. Šiąnakt ji šoks tol, kol suplyš bateliai, o tada šoks basa. Linksminsis, kol patekės saulė!
Tai pirmas tikras jos pasilinksminimas pasibaigus gedului, ir ji ketino pasimėgauti tuo iš širdies, kad ir kas nutiktų, o tai nebuvo mažmožis šio ryto įvykių šviesoje. Elizabetė čiupo savo pusseserę Kontesiną už rankos ir linksmai apsuko ją ratu.
– Šįvakar padarysiu ką nors beprotiško, – pareiškė Elizabetė, o gražios rudos Kontesinos akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Manai, tai protinga? Tėtis ką tik paskelbė…
– Ypač dėl to! – nutraukė ją Elizabetė. Neketino apie tai galvoti – kad jos dėdė Rafaelis di Brunas, regiono capitano2, atidavė ją mainais Ridolfui Ranieriui, kitos apylinkės priore3 giminaičiui, kad sutvirtintų sąjungą rengiantis svarbiosioms Palio lenktynėms.
Kaip ir pirmoji santuoka, šioji taip pat nebuvo jos pasirinkimas, ir tai nesąžininga. Prieš penkerius metus, būdama vos septyniolikos, Elizabetė pasitarnavo savo šeimos interesams ir ištekėjo už labai jauno Lorenso di Nofrio. Šeimai tai naudingas ryšys, o apie Elizabetės jausmus niekas negalvojo. Po trejų santuokos metų Lorensas mirė, o ji pareigingai, tačiau be didelio noro, metus gedėjo jaunučio vyro.
Dabar, vos atsiradus pirmai padoriai progai, ji ir vėl turi ištekėti. Šįkart už beveik penkiasdešimtmečio vyro, daugiau nei dukart vyresnio už ją, išplerusio ir sergančio podagra nuo per sotaus maisto ir vyno. Argi taip kuriama šeima? Elizabetė stengėsi negalvoti apie tokią sąjungą. Per šią šventę ji neliūdės.
Ji nusipelnė geresnio likimo, nors dėdė su tuo nesutiko. Jis leido sau pastebėti, kad Elizabetei pasisekė, kad iš viso antrą kartą ištekės. Ji juk jau nebe nepaliesta nekalta mergelė kaip Kontesina, o našlė, kuri jau buvo ištekėjusi ir neįrodė, kad yra vaisinga. Kam reikia tokios moters? Turėtų jaustis pagerbta Okos priore dėmesio ir galimybės pasitarnauti savo šeimos didybei.
Prieš jų akis atsivėrė Kontė aikštės vaizdas, ir Elizabetė nusivedė Kontesiną su savimi, kad ši galėtų viską matyti ir išgirsti: žmones, muziką ir it stebuklingoje pasakų šalyje aikštę apšviečiančius žibintus. Šįvakar tokios šventės vyko visame mieste, visose apylinkėse, arba contrada, kiekviena rengė savo pačios gatvės šventę. Šįvakar Siena spindėjo visu grožiu. Elizabetei siaubingai trūko džiaugsmo tuos santuokos metus, kuriuos praleido Florencijoje. Ji pasiilgo šeimos, švenčių ir, galbūt labiausiai, žirgų.
Florencijoje irgi būdavo rengiamos gatvės šventės, turtinga Lorenso šeima taip pat turėjo žirgų, tačiau jie nebuvo jos ir jai retai kas leisdavo su jais dirbti. Grįžusi į Sieną mergina vėl pasijuto gyva, ir dėl to pasiūlyta santuoka atrodė itin žiaurus sprendimas: galimybė gyventi tik tam, kad netrukus vėl patirtum dar vieną dvasinę mirtį.
Kontesina timptelėjo Elizabetę už rankos šiek tiek prilėtindama šėlsmą.
– Ką tu darysi? – paklausė ji susirūpinusi.
– Nežinau – ką nors. – Elizabetė nusijuokė. Kai įkvėpimas ateis, ji tai supras. Spontaniškumo planuoti nereikia. – Galbūt pašoksiu su pirmu sutiktu vyru! – šūktelėjo ji, bet, jos supratimu, tai vargu ar bus iš tikrųjų skandalingas elgesys. Reikia sugalvoti ką nors geresnio. Tai pasakė beveik vien tam, kad pritrenktų Kontesiną, kuri ją labai mylėjo, tačiau ne visą laiką žinojo, kaip reaguoti į tokį gaivališką pusseserės entuziazmą. Dėdės namuose tvarka labai griežta.
– Taip negalima! – įspėdama sušnabždėjo Kontesina. Dėl pačios Kontesinos šokių partnerių jau buvo iš anksto susitarta, tuo pasirūpino jos tėvas ir brolis Džulijanas. Nors tai neformalus pokylis, Kontesinos partneriai turėjo būti gerbiami jaunuoliai iš tinkamų contrada namų. – O jei kitas vyras, kurį sutiksi, bus iš Akvilos? – Kontesina vos girdimai ir su baime ištarė kaimyninės contrada pavadinimą.
Elizabetė įžūliai nusišypsojo.
– Aš net pašoksiu su akviliečiu. – Taip ir padarytų, bet tikimybė labai menka. Šįvakar čia galima sutikti tik Panteros contrada, jos šeimos apylinkės, vyrų. Niekas nedrįs žengti už savo apylinkės šventės ribų. Tačiau slapčia pavogtas šokis vargu ar bus skandalingas elgesys, apie kurį galvojo Elizabetė. Juk tai per daug nuobodu.
– O būsimasis tavo vyras? Ką jis pagalvos? – Kontesina atrodė pasibaisėjusi tuo, kad galima nepaklusti vyro valiai. Tėvas buvo smulkmeniškai suplanavęs merginos gyvenimą. Kontesina gyveno saugoma ir globojama, kad galiausiai sėkmingai ištekėtų. Ji niekada nepagalvojo, kad galėtų pasipriešinti tėvų valiai. Buvo gera dukra ir darys tai, kas liepta.
Tačiau Elizabetė kitokia. Kartą ji jau atliko geros dukterėčios vaidmenį. Nei dabar, nei kada nors vėliau nebevaidins šio vaidmens, ir tikrai ne su storuliu Okos priore pusbroliu, kad ir koks turtingas jis būtų ar kokia didelė nauda iš to atsivertų jos šeimai, kai ateis laikas pasitarnauti Palio.
– Jis dar nėra mano vyras. Sužadėtuvės neformalios, – griežtai pareiškė Elizabetė susierzinusi dėl to, kur pasuko pokalbis ir ką jis reiškė. – Galbūt man pavyks išsisukti, – erzindama Kontesiną tarė ji, tačiau tame buvo nemažai tiesos. Jei tik išeitis yra, ji ją ras.
Ridolfas baugino merginą ištvirkėlišku išsprogusių akių žvilgsniu. Buvo aišku, kaip jis į ją žiūri: kaip į dar vieną nuosavybę, kurią galės užvaldyti ir pasidėti į savo žemiškųjų turtų lobyną. Mintis tapti bet kurio vyro verge, o ypač šio, Elizabetės nežavėjo.
– Kaip tai padarysi? – už gryną pinigą priėmusi Elizabetės žodžius Kontesina svarstydama suraukė antakius. – Tai neįmanoma, nebent įsitaisytum meilužį, – tardama šiuos žodžius Kontesina paraudo. Tai turbūt buvo pats skandalingiausias, jos supratimu, galimas variantas, mintis, kurią pagimdė netyčia nugirsti pokalbiai, kai jos mama ir kitos contrada moterys susirinkusios dalydavosi paskalomis.
Elizabetė klastingai nusišypsojo pusseserei.
– Būtent! Kokia tobula mintis. – Meilužio susiradimas tikrai sukeltų norimą skandalą, tačiau kandidatų į sąrašas buvo siaubingai trumpas. Ji žvilgsniu perbėgo aikštę sustodama ties contrada vyrais ir iš karto juos atmesdama. – Fabricijus per senas, manau, man labiau patiktų jaunesnis, turintis daugiau ištvermės. Albertas jaunas, bet nuo jo nuolat dvokia česnaku. – Elizabetė suraukė nosį.
– Ne! – Kontesina dabar atrodė tikrai sukrėsta. – Tik norėjau tave paerzinti, parodyti, kaip tai neįmanoma.
– Kaip kas neįmanoma? – prie jų netikėtai iš šono priartėjo Kontesinos brolis Džulijanas ir ranka apglėbė sesers pečius. Buvo patrauklus ir pašėlęs, nuolat pasinėręs į kokį nors aistringą romaną, bet vyrų gyvenimas kitoks. Niekas jo nepasmerktų už tokį palaidą elgesį.
– Išvengti jos sužadėtuvių, – tarė Kontesina.
Elizabetė priėjo prie Džulijano iš kitos pusės, įsikibo jam į parankę ir išdykėliškai tarė:
– Kontesina pasiūlė man įsitaisyti meilužį.
– Tikrai ne! – Kontesina tirštai nuraudo.
Džulijano akyse taip pat įsižiebė išdykėliškos kibirkštėlės.
– A, paskutinis pasispardymas prieš užsidedant pančius? Našlė taip gali padaryti, bet ne ta, kuri susižadėjusi su kitu. – Džulijanas akimirką pagalvojo. Elizabetė matė, kaip jos nutrūktgalvis pusbrolis mintyse svarsto galimus variantus. – Tai galėtų pavykti, jei būtum