Jausmingasis nutrūktgalvis Sienoje. Bronwyn Scott

į jį nusišypsojo Elizabetė, – tu pasirodei pačiu laiku.

      Karštis Arčerio paslėpsniuose dar padidėjo.

      – Laiku kam?

      Ji koketiškai žvilgtelėjo į jį.

      – Braškėms. – Elizabetė ateik pas mane šypsena ir kviesdama sulenktu pirštu pavadino jį sekti paskui. – Ar minėjau, kad bus ir grietinėlės?

      Arčeris suprato užuominą. Jis tikrai neatsisakys eiti. Šokis, šiltas vasaros vakaras, pakili nuotaika pagaliau pasiekus kelionės tikslą ir gundanti gražuolė jo glėbyje audrino vyro kūną intymesniam jauduliui. Turėjo daugybę priežasčių švęsti. Kelionė vienam iš Paryžiaus buvo nelengva, teko išvykti prieš gana netikėtas Havilando vestuves. Jis atsisakė vasaros Šveicarijoje su Nolanu ir Brenanu. Kito pasirinkimo nebuvo. Laikas tapo itin svarbus, jei norėjo spėti pasiekti Sieną iki rugpjūčio Palio lenktynių. Arčeris jau iš pat pradžių žinojo, kad jam niekaip nepavyks spėti į pirmąsias liepą vykstančias lenktynes.

      Kelionė buvo sunki, o itališkos smuklės – ne ką geresnės. Tačiau kelionė atsipirko tą akimirką, kai įjojęs pro miesto vartus pamatė apšviestą miestą ir vykstančias linksmybes, tarsi šventė būtų surengta asmeniškai jam. Arčeris įkurdino Amicus arklidėse, ten saugoti paliko ir savo krepšį. Vėliau pasuko centrinės aikštės link, tikėdamasis sutikti ką nors, kas galėtų papasakoti, kaip rasti dėdę. Aikštėje buvo tylu, tačiau muzikos garsai atvedė jį į šią apylinkę ir čia jis rado daugiau nei tikėjosi. Šioje aikštėje nepraleido nė penkių minučių, kai ši tamsiaplaukė gražuolė įtraukė jį į šokio sūkurį, tikra liepsna ir grožis jo glėbyje, su gyvybinga energija akyse ir kūnu, tobulai derėjusiu prie jo kūno, tarsi jie būtų sukurti vienas kitam. Šokis su ja buvo toks savaime suprantamas, kaip ir tai, kad dabar Arčeris sekė paskui ją per aikštę. Vyras neabejojo, kur jie eina: prie stalų su maistu ir link tylios vietelės, kurios nepasiekė žibintų šviesa.