Tu – mano svajonė. Antra knyga. Jessica Gilmore

ir gerai. Pasirodo, kad čia susituokti galima tik per Valentino dieną, o tada dar reikia pralenkti daugybę varžovų. Jau patikrinau… – paaiškino Geilas, kai Viltė klausiamai kilstelėjo antakį. – Jie galėtų susituokti kitur ir tada pakilti čia fotosesijai, bet, tiesą pasakius, Hanteris ne itin žavisi aukščiu.

      – Tikrai?

      – Pažaliuoja važiuodamas Bruklino tiltu, – paaiškino Geilas.

      – Kodėl to nepasakei, kai siūliau čia susitikti? – Viltė atsisuko ir piktai spoksojo. Rankas laikė grėsmingai įrėmusi į lieknus klubus – akivaizdu, tikėjosi, kad taip jos žodžiai nuskambės grėsmingiau, tačiau ji atrodė tarsi meilutė fėja.

      – Ir sugadinti susitikimą su Debora Kere? O gal esi Megė Rajan? Argi ne kiekvienos merginos svajonė susitikti ant „Empire State“?

      – Jau sakiau, kad esi pokštaujantis draugužis, o ne pagrindinis herojus.

      – O ką pasakysi apie savo vaidmenį, Vilte? Kas tu tokia? – jokia jo pažįstama moteris nebuvo pasirengusi atlikti ne pagrindinį vaidmenį.

      – Aš? Vestuvių planuotoja, – Viltė sušvelnėjusiu veidu nužvelgė Manhataną. – Argi vaizdas negniaužia kvapo? Negaliu patikėti, kad neapsilankiau čia anksčiau.

      – Tikrai? Maniau, kad ši vieta yra pirmoji kiekvieno turisto lankomų vietų sąraše.

      – Aš nesu tikra turistė. Aš čia gyvenu. Na, tris mėnesius. Ketinau pakeliauti turistiniu maršrutu, bet dar nebuvo progos, – ilgesingai paaiškino Viltė.

      Ji tikrai nėra pagrindinė savo istorijos herojė. Ne turistė, bet ir ne vietinė. Jei Geilas nebūtų numatęs pozos savo modeliui, nutapytų Viltę kitaip – turbūt kaip ne šio pasaulio gyventoją, klajojančią dvasią.

      – Kodėl tu čia, Vilte?

      Ji atsisuko ir nustebusi sumirksėjo.

      – Kad susitikčiau su tavimi ir pradėtume planuoti vestuves, o ką?

      – Ne, kodėl tu apskritai atvykai į Niujorką? Esi šauniausiame pasaulio mieste, bet beveik jame negyveni. Nesimėgauji savimi.

      – Ketinu pradėti, – patikino ji, bet žodžiuose trūko pasiryžimo. Viltė nusisuko. – Bet noriu kilti karjeros laiptais ir užsikariauti vietą pasaulyje. Visa tai, – ji mostelėjo ranka į Manhataną, – visa tai gali palaukti. Viskas vis dar bus čia pat ir po dešimties metų. Aš čia atvykau todėl, kad pirmą kartą per devynerius metus neprivalau rūpintis daugiau niekuo, tik savimi. Galiu svarbiausiais laikyti savo karjerą ir norus.

      – Ar tikrai taip darai? Tikrai savo norus laikai svarbiausiais? Man atrodo, kad sutikai padėti kitiems žmonėms, nors nenorėjai to daryti. Padedi Brendai, seseriai…

      – Brenda mano viršininkė. Žinoma, kad darysiu tai, ko ji paprašys. O kalbant apie Fetę… Tai sudėtinga. Tėvai mirė, kai man buvo aštuoniolika, o Fetei tik dešimt metų. Užauginau ją. Negaliu nuo jos nusisukti. Tik ne tada, kai jai manęs reikia ir ji prašo mano pagalbos. Be to, po dviejų savaičių ji ištekės už Hanterio. Daugiau nebebūsiu už ją atsakinga. Tai paskutinis kartas, kai darau kažką tokio dėl jos, tad noriu, kad vestuvės būtų nuostabios, – Viltės lūpos sudrebėjo, ji sunkiai nurijo seiles. – Jos ir bus nuostabios.

      Ji užaugino seserį? Tai daug ką paaiškina.

      – Žinoma, kad bus. Jau sutikau tau padėti. Be to, kai tik paminėsi Karlailų pavardę, tau atsivers bet kurios šio miesto durys, kad ir kaip tvirtai prieš tai buvo užrakintos.

      – Jie sakė, vestuvės neturi biudžeto rėmų. Hanteris atsiųs kredito kortelę. Bet rimtai, ką tai apskritai reiškia? Viskam nustatomas didesnis ar mažesnis biudžetas.

      Geilas nesusivaldė nenusišypsojęs. Kaip seniai jis nebendravo su žmogumi, nepriklausančiu Aukštutinio Istsaido įžymybėms.

      – Ne, Karlailams tai negalioja. Girdėjai žmones sakant, kad pinigai – ne kliūtis? – pasiteiravo jis ir Viltė linktelėjo. – Karlailai šiems žodžiams suteikia kitą prasmę. Nė neįsivaizduoju, kokie jie turtingi, bet tikrai maudosi piniguose.

      – Oho, – Viltė kiek apstulbo. – O aš nerimavau, kad Fetė išteka už gatvės menininko be jokių perspektyvų. Turbūt sielojausi ne dėl to, dėl ko reikėjo. Nemanau, kad mes su Fete pritapsime prie tokių žmonių. Mes labai paprastos, – Viltė sudvejojo, o tada atsisuko į Geilą ir uždėjo delną jam ant rankos. – Ar jai viskas bus gerai? Juk jie jos nenuvertins?

      Gal Geilas ir stovėjo aikštelėje gryname ore, keli šimtai metrų virš dulkinų gatvių, bet staiga jam pritrūko kvapo. Jis tejautė prie rankos prigludusią Viltės odą, teužuodė lengvus citrusinius jos kvepalus. Stengėsi susikaupti ir tęsti pokalbį.