jums padėti?
Kim atsisuko tikėdamasi išvysti iki ausų uniformuotą apsaugininką, bet akis į akį susidūrė su pačiu dailiausiu vyruku, kokį kada nors buvo mačiusi realybėje, o ne madų žurnalų puslapiuose. Auksiniai plaukai. Švelnūs įdegusio veido bruožai. Gyvybingos mėlynos akys, įspūdingai ilgos blakstienos.
Ir žėrinti, dantų pastos reklamai tinkanti šypsena, kuri pražydo nuo ausies iki ausies, kai jis atpažino sutiktąją.
– Panele Blekstoun, – sumurmėjo, – negalėjau nepastebėti, kad atrodote kiek sutrikusi. Gal galiu jus palydėti? Jeigu jums reikia oficialaus leidimo…
– Ne, – skubiai tarė Kim, ir tuoj, kad sušvelnintų nejučia griežtai nuskambėjusį atsakymą, nusišypsojo. – Ačiū, bet aš vis dėlto nutariau neiti į vidų. Persigalvojau.
– Kaip pageidausite. – Neįtikėtina, bet vaikino akys tikrai žybtelėjo. Lyg pora tobulai apdorotų mėlynųjų deimantų. – Tikiuosi greitai vėl jus čia pamatyti, o jei kada reikės leidimo – skambinkite man. Esu Maksas Karltonas, žmogiškųjų išteklių vadovas.
Atsisveikindamas jis kilstelėjo ranką. Stebėdama, kaip nueidamas vaikinas stabtelėjo prie apsaugos pulto, o ten budintis rūstus sargas jam pasisveikinus pražydo šypsena, Kimberli irgi negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi. Gal ir reikėjo priimti jo pasiūlymą, bet ar ji nori apžiūrėti paradinę korporacijos pusę vedžiojama saldžialiežuvio gražuolio? Nelabai. Nors valandą kitą paganyti akis į dailų veidelį ir kerinčią šypseną nebūtų didelio vargo. Po šio trumpo susidūrimo pasijutusi kur kas geriau ir įkvėpta Makso Karltono žvilgsnio Kim išėjo lauk ir stačia galva nėrė į saulėkaitą. Savo sukurpto dienos plano ji neišsižadėjo. Tik pradės nuo to, nuo ko iškart ir reikėjo pradėti.
Blekstouno papuošalų parduotuvė Sidnėjuje buvo įsikūrusi netoli korporacijos centrinės būstinės, pirmame aukšte senovinio namo, kurį užėmė penkių žvaigždučių viešbutis Da Vinčis. Keliaudama verslo reikalais Kimberli vengdavo net akį užmesti į šią ir kitas Blekstounų parduotuves. Bet matydama kitoje gatvės pusėje, priešais jos darbovietę, kylančią visas prabangos ribas peržengiančią paskutinę parduotuvę Oklende, kažko panašaus tikėjosi ir čia.
Ir vis dėlto apsiriko.
Tiesa, pastatas buvo grandiozinis, bet klasikinis, išlaikantis tradicijas. Iškaba subtili, vitrinos išpuoštos santūriai, ant vienspalvio pagrindo išdėstyti pavieniai papuošalai. Kim stabtelėjo – akį patraukė originalaus dizaino auksinis vėrinys su perlais ir deimantais. Didelėje vitrinoje už kampo ant sodriai raudono aksomo puikavosi retro stiliaus deimantinės segės ir auskarai.
Kai Kimberli pagaliau įėjo pro sukamąsias duris į oro kondicionierių atvėsintą patalpą, širdis smarkiai daužėsi nuo išdidumo ir nerimo antplūdžio. Štai kaip ji įsivaizdavo Blekstouno papuošalus, kai pirmą kartą savo planus išdėstė tėvui. Eidama ratu po pirmo aukšto galeriją jautėsi beveik kaip namie. Išskirtinumas ir aukšta klasė priminė jai Hamondo rūmus, nors abejojo, kad kuris nors iš Blekstounų apsidžiaugtų tokiu palyginimu.
Staiga Kim dėmesį patraukė aukštakulnių kaukšėjimas. Iš antro aukšto paskubomis laiptais leidosi jauna smulkutė moteris. Išvydusi Kimberli ji išplėtė akis – buvo aišku, kad pažino – ir susirūpinusį veidą nušvietė svetinga šypsena, kuri suteikė jam gyvumo, bet beveik balti plaukai ir asketiška juoda suknelė pabrėžė blyškų moters trapumą.
– Esu Džesika Koter, parduotuvės vadovė, – prisistatė jaunoji moteris, nusileidusi į apačią. – Sveiki atvykę į Blekstouno papuošalus.
– O aš Kimberli Blekstoun… nors tikriausiai to nė sakyti nereikia?
Džesika linktelėjo.
– Jūs tikriausiai neprisimenate, bet mudvi kartu mokėmės, – tęsė ji, o gražias rudas jos akis dengė jaudulio šešėlis. – Kai pradėjau lankyti Presbiterionų merginų koledžą, jūs jau buvote baigiamajame kurse. Todėl jus ir atpažinau, dabar pasirodysiu jums labai neprofesionali.
– Užklupau jus neperspėjusi. Turėjau iš anksto pranešti, kad ketinu užsukti, – tarė Kimberli ir atsiprašydama nusišypsojo. – Tiesiog ėjau pro šalį ir neatsispyriau smalsumui. – Tai buvo tik menkutė dalelė tiesos. – Ar galite patikėti, kad niekada nesu buvusi Blekstounų parduotuvėje?
– Tada atėjote į pačią tinkamiausią. Čia pagrindinė mūsų bendrovės parduotuvė, pirmoji, atidaryta beveik prieš dešimt metų. Mielai jums aprodysiu.
– Ačiū. – Kimberli nusišypsojo. – Jei tik neatitraukiu jūsų nuo darbo.
– Tikrai ne. Gal norėtumėte apžiūrėti kokį nors konkretų papuošalą?
– Perlų ir deimantų vėrinį iš vitrinos. Ar tai kurio nors iš kompanijos dizainerių kūrinys?
– Ksandero Safino, – atsakė Džesika ir linktelėjo. – Paskutinė jo kolekcija man be galo patinka. Vadinasi Žemė ir vanduo. Joje dizaineris norėjo išryškinti deimantų iš Janderos kasyklų spindesį spalvotųjų perlų fone.
– Sprendžiant pagal vėrinį vitrinoje, regis, jam pavyko.
Gražias rudas Džesikos akis užliejo šiluma.
– Lipkime į viršų ir aš jums parodysiu daugiau Ksandero darbų.
Jiedvi ilgiau nei valandą apžiūrinėjo įvairių dizainerių kūrinius, lygino, kokie deimantai ir jų deriniai kuriai labiau patinka. Nors vardas buvo girdėtas, iš koledžo laikų Kimberli Džesikos neprisiminė. Mintyse primetė, kad mergina galėtų būti įpusėjusi trečią dešimtį, taigi labai jauna vadovauti tokiai svarbiai parduotuvei. Kim mielai būtų išsiklausinėjusi jos apie praeitį, bet dėl vieno neabejojo: nei žinių apie papuošalus, nei aistros darbui jai netrūksta.
Artima siela, – pamanė. Su šia moterimi ji galėtų drauge dirbti, jei apsispręstų grįžti į Blekstounus.
– Ar padedate ruoštis vasario mėnesį vyksiančiam pristatymui? – pasiteiravo Kimberli.
Akimirką merginos veidu nuslinko šešėlis, bet tuojau pat ji vėl plačiai nusišypsojo.
– Taip, dirbau su Rajenu… su ponu Blekstounu. Šiemet pateiksime kelias įstabias kolekcijas. Ar ateisite pasižiūrėti?
Geras klausimas. Ar ji dar bus čia? Gal jau bus grįžusi į priešų stovyklą ir išbraukta iš svečių sąrašo?
– Na, tikiuosi, kad būsiu pakviesta, – linksmai atsakė.
Džesika iš siaubo išplėtė akis.
– Juk Blekstouno papuošalai buvo jūsų mintis, jūsų vizija. Žinoma, kad būsite pakviesta į jubiliejaus šventę.
– Aš priminsiu jums jūsų pažadą, nes nekantrauju pamatyti Danės kolekciją.
– Tikrai nepasigailėsite, – tarė Džesika, o jos akyse švietė paslaptinga šypsena. – Danė turi talentą įkūnyti savo mintis.
– Tikriausiai šioje parduotuvėje neturite jos darbų?
– Deja, ne. Pristatymui skirti pavyzdžiai užrakinti ir Rajenas iškarštų man kailį, jei kam nors parodyčiau. – Staiga supratusi, ką pasakė, Džesika iš siaubo išplėtė akis. – Atleiskit, nenorėjau pasakyti…
– Aš gerai pažįstu savo brolį. Jis tikrai gali iškaršti kailį. – Regis, Džesika dar labiau išsigando dėl tokio patvirtinimo, ir Kimberli paskubėjo išsklaidyti jos sutrikimą, vėl nukreipdama dėmesį į papuošalus: – Ar galėčiau iš arčiau apžiūrėti tą vėrinį, kurį mačiau apačioje? Ksandero Safino darbą…
– Žinoma, – atsakė Džesika