suspaudė širdį. Ji dar stipriau sugniaužė rankoje telefoną. Jeigu išeitų iš Hamondų, nebegalėtų matytis su krikštasūniu. Bet santykiai su jo tėvu, regis, vis tiek jau pašlijo.
– Kada grįžti? – paklausė Metas, o kai Kim neatsakė tuojau pat, jo balsas dar labiau atšalo. – Ar grįžti?
– Man pasiūlė darbą Blekstounuose.
– Tu dirbi Hamondams. Juk nesvarstai jų pasiūlymo?
– Tiesą sakant, svarstau, – prisipažino Kimberli. – Bet siaubingai daug dalykų reikia apgalvoti, be to, man bjauri mintis, kad palikčiau tave be darbuotojo tokiu sunkiu metu.
– Darbuotojų stygiumi rūpinasi Lionelis.
Kimberli suspaudė lūpas, akimirką bandydama kovoti su jausmu, kad yra plėšiama pusiau. Rūstusis Lionelis visada viskuo pasirūpindavo, Metas taip pat…
– Bet ne tai svarbiausia, aš…
– Ne, – šaltai pertraukė ją Metas, – svarbiausia yra tai, kad tu svarstai šį ėjimą, nors ir žinai apie visus Hovardo Blekstouno darbelius. Neturėtų būti labai sunku apsispręsti, gali ar negali dirbti to niekšo kompanijoje.
– Jis – mano tėvas, Metai, be to, jo nebėra. Prašau suprasti, kad dabar man irgi sunkus metas.
– Jei sakai, kad gedi žmogaus, kurio nekentei pastaruosius dešimt metų, tai nesi tokia, kokia tave laikiau.
Pajutusi ledinių šių žodžiu antausį Kimberli kilstelėjo smakrą.
– Ir tu ne tas žmogus, kurį pažinojau, jei negali manęs suprasti.
– Aš suprantu, – atžariai kirto Metas. – Tu esi Blekstoun. Daugiau nieko nė sakyti nereikia. Ką gi, priimu tavo atsistatydinimą iš Hamondų.
Patricija Mūr pranešė Rikui apie Kim pasirodymą biure.
– Ar ganduose, kad ji grįžta, yra tiesos? – kaip paprastai tiesmukai paklausė finansininkė.
– Naujienos greitai sklinda, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko Rikas.
– Atrodo, tu nejuokauji. Juk ryt apie tai rašys visų dienraščių paskalų skiltyse.
Rikas tuo neabejojo. Bus bent lašas pozityvių naujienų po visų paskalų apie Blekstounus. Patricijai išėjus iš kabineto jis geras dešimt minučių bandė susilaikyti nepuolęs ieškoti Kimberli, kad išsiaiškintų, ar ekskursija po biurą reiškia, jog ji priėmė sprendimą.
Praėjusį vakarą, kai vežė ją atgal į Vokliuzą, Kimberli paprašė jos nespausti ir duoti laiko apsispręsti, o Rikas nė nenutuokė, apie ką ji mąsto, ar ne per toli nuėjo atskleidęs savo ketinimus dėl jos kaip moters.
Rikas tik norėjo, kad visiems viskas būtų aišku ir nekiltų jokių nesusipratimų, kai jis imsis veiksmų. Kai vežėsi ją namo iš Oklendo, tikėjo turįs ganėtinai kantrybės. Manė galėsiąs palaukti, kol bus surastas ir palaidotas jos tėvas ir nurims tragediją lydintis sąmyšis.
Bet taip buvo anksčiau, kol jis nepasikvietė Kim į svečius… o paskui leido jai išeiti nė neprisilietęs.
Bemiegę naktį Rikas praleido apgailestaudamas, kad yra toks susivaldantis, o nerimstančios kaitros kraujyje neįstengė atvėsinti net vėsios priešaušrio vandenyno bangos. Ta pati kaitra vėl siūbtelėjo vien nuo minties, kad ji čia, šiame aukšte, bet nesibeldžia į jo kabineto duris.
Nekantriai suurzgęs žemu balsu Rikas pašoko iš savo vietos. Dešimt minučių jos laukė – tik tiek tepajėgė iškęsti.
Rikas surado Kimberli valdybos posėdžių salėje ir metęs žvilgsnį sustojo it įbestas. Bet geismas pulsavo venomis nė nemanydamas nurimti.
Ji stovėjo už ilgo stalo prie lango ir žvelgė į miestą. Vidun plieskiantys saulės spinduliai rubino spindesiu žaidė plaukuose. Tie patys palaimintieji spinduliai skverbėsi pro jos suknelę, išryškindami kiekvieną geidulingo kūno liniją.
Jusdamas, kaip į šį vaizdinį atliepia kūnas, kelias sekundes Rikas tepajėgė godžiai ryti jį akimis, kol išvydo daugiau. Pečiai įsitempę. Stovi nė nekrustelėdama. Buvo taip giliai paskendusi mintyse, kad nė nepastebėjo, kaip jis pasirodė.
Riką pritrenkė reginys – už saulės užlietų langų besidriekiančio Sidnėjaus fone Kimberli atrodė mažutė ir vieniša, ir jo geismas virto gilesniu, stipresniu poreikiu. Jis atsargiai uždarė duris, bet ir tylaus garso užteko, kad Kim atsisuktų, jos plaukai ir suknia tą akimirką nuvilnijo. Jų akys susitiko virš blizgančio vyšnios medžio stalo ir Rikas vėl sugavo tą pažeidžiamumą, kurį pastebėjo jos laikysenoje.
Staiga ji kilstelėjo smakrą.
– Ar Rajenas tau pranešė, kad aš čia?
– Biuro ilgaliežuviai išdavė.
– Žinios greitai sklinda.
– Tiesiu taikymu kyla į mūsų aukštą. – Jis stabtelėjo salės viduryje, susilaikė nepriėjęs artyn, stengdamasis užsitarnauti meilesnį žvilgsnį. – Ar tai ta pati suknelė, kurios neapsivilkai vakar?
– Taip, – nustebusi atsakė Kim. – Iš kur žinai?
– Vakar vakare išdavei svarbiausią jos požymį. – Rikas sudvejojo, ar sakyti toliau. Mat jį velniai. Labai jau knietėjo paerzinti Kim. Velniop pasekmes. – Minėjai, kad ji nedaug tepridengia.
Kimberli sumirksėjo, pagaliau supratusi, kur šuo pakastas, žvilgtelėjo į apačią, paskui į šviesą sau už nugaros. Skruostai šiek tiek nuraudo, bet ji neskubėjo trauktis, tik kilstelėjo antakius ir pareiškė:
– Ateityje būsiu atsargesnė rinkdamasi drabužius, kai teks užeiti į šį kambarį.
– Įsivaizduoji, kad ateityje dažnai čia lankysies?
Kimberli išsitiesė it styga, jos laikysena išdavė apsisprendimą, ir ryžtingai linktelėjo.
– Taip. Aš priėmiau sprendimą.
– Puiku, – paprastai tarė Rikas. Iš pradžių darbai. Linksmybės – paskui. – Ir dėl darbo, ir dėl posto korporacijos valdyboje?
– Ir dėl vieno, ir dėl kito… Jei tik visi direktoriai sutiks.
– Sutiks. – Rikas patraukė per ilgą kabinetą link jos ir sustojo prie palei sieną stovinčių spintelių. Šįkart arčiau neis. – Kas padėjo apsispręsti?
– Keletas veiksnių, – atsakė ji atsargiai. – Aš tikrai gailiuosi palikusi šeimą, be to, tu neklydai dėl svajonių, ateities vizijos ir noro padaryti reikšmingų pokyčių. Trokštu būti viena iš tų, kurie formuos Blekstounų ateitį.
– Pasivaikščiojimas po pastatą padėjo?
– Taip. Kaip ir apsilankymas Blekstouno papuošalų parduotuvėje. Išvydusi verslo širdį pasijutau kaip namie.
Rikas papurtė galvą.
– Nušlifuoti brangakmeniai nėra širdis, Kim – jie tik dailus veidelis. Blekstouno deimantų širdis ir siela glūdi toli į šiaurę nuo čia, raudonoje Kimberli žemėje.
– Janderos kasykloje, – ramiai nusileido ji. – Be abejo. – Liūdnai atsiduso. – Ar patikėtum, kad tiek metų praleidusi deimantų versle, nesu buvusi kasykloje?
– Tai lengvai ištaisoma.
Kimberli iš lėto atsilošė.
– Nenorėjau siūlytis.
– Aš nemanau, kad norėjai. Bet kaip direktorė turėsi aplankyti Janderą, susitikti su svarbiausiais darbuotojais, kad galėtum susidaryti nuoseklų vaizdą ir imtis darbo.
– Jeigu