tavęs nemečiau, – paprieštaravo vyriškis.
– Dar ir kaip metei, – atkirto Erika. – Galiu tą kvailą pokalbį atkartoti žodis žodin net dabar. „Mano ausis jau pasiekė paskalos apie mudviejų romaną. Gal reiktų viską sustabdyti, nes gandai gali pakenkti tiek mano, tiek tavo reputacijai.“
Liftas nusileido į pirmą aukštą ir juodu išėjo į lauką.
– Automobilis jau laukia. Baigsime pokalbį vėliau, – tarė Genonas ir nuvedė ją prie mašinos.
Vėjas drėbė šlapio sniego gūsį Erikai į veidą, bet ji spėjo pamatyti, kaip vairuotojas pravėrė automobilio dureles.
– Labas vakaras, pone Eliotai. Labas vakaras, ponia.
– Atleisk, kad iškviečiau tave per tokį orą, – atsiprašė Genonas, laukdamas, kol Erika įsitaisys užpakalinėje sėdynėje.
Viduje buvo šilta kaip rojuje, Erika kone sumurkė iš pasitenkinimo. Skambant švelniems džiazo akordams ji pamanė, kad mielai praleistų čia visą naktį. Tokį vakarą kaip šis būtų gaudžiusi taksi visą amžinybę, o jei būtų tekę grįžti traukiniu, būtų klampojusi per pripustytas gatves.
Genonas atsisuko į Eriką.
– Ar niekada tau nedingtelėjo, kad nutraukiau mūsų santykius daugiau tavo nei savo labui? – tyliai paklausė jis.
Ji nustebo.
– Ne, – pusbalsiu atsakė. – Tu iš pat pradžių sakei, kad teks slapstytis, nes tavo senelis negali pakęsti, kai šeimos nariai įsivelia į romanus su bendradarbiais.
– Sakiau, – nesiginčijo Genonas, – bet ar pagalvojai, kurio iš mūsų reputacija nukentėtų labiau, jei viskas iškiltų aikštėn?
Erika prasižiojo atsikirsti, bet užsičiaupė.
– Ne, – pripažino ji.
– Kaip manai, kurio? Mano, Eliotų šeimos nario? Ar tavo?
– Nepriklausančios šeimai, – atsakė Erika. Aišku, ji nebuvo Eliotų šeimos narė, neturėjo nė dešimtadalio jo galios, ką kalbėti apie šeimos galybę.
– Nenoriu, kad spauda knaisiotųsi mano lovoje.
– O kaip Lidija? – vėl pasidomėjo Erika. – Visi laikraščiai rašė apie judu po to, kai mane metei.
– Nors tai ne tavo reikalas, bet mes su Lidija nesimylėjome. Ji nedirba ELK ir jai patinka būti linksniuojamai paskalų skiltyse.
– Ji gana graži moteris. Judu gerai kartu atrodėte, – Erikos balse prasimušė apmaudas.
– Vis tiek nesupratai? – paklausė Genonas, purtydamas galvą. – Kai mudu išsiskyrėme, keliskart susitikau su Lidija tik tam, kad nukreipčiau nuo tavęs dėmesį. Vieno dalyko esu pasimokęs: tikrai nenoriu, kad žurnalistai komentuotų mano santykius, rašinėtų apie man brangius žmones. Todėl tuos, kuriuos branginu, stengiuosi apsaugoti nuo viešumo.
Erika įsispitrijo į Genoną ir pamažu ėmė suvokti esmę. Ar jis nori pasakyti, kad ji jam buvo brangi? Kad jų santykiai jam kažką reiškė?
– Baigęs koledžą nusprendžiau, kad nė vienas žurnalistas nesužinos apie mano išrinktąją anksčiau, nei jai pasipiršiu.
Erika papurtė galvą.
– Nežinau, Genonai. Turint omeny, kaip žurnalistai seka tavo šeimą, ši užduotis beveik neįvykdoma.
Genonas šyptelėjo puse lūpų.
– Galbūt. Bet nepamiršk, kad Eliotams beveik neįvykdomos užduotys sekasi geriausiai.
To nepaneigsi. Erika žvelgė pro langą, o jai galvoje tebeskambėjo Genono žodžiai, kad jis slepia jam brangias moteris nuo žurnalistų. Vairuotojas įsuko į jos gatvę ir Erika pamatė, kad aplinkui tvyro tamsa, lauko žibintas prie jos namo durų irgi nedegė.
– Atrodo, kad ir šitame kvartale nėra elektros, – tarė Genonas.
– Atrodo, – gūžtelėjo pečiais Erika. – Tikriausiai tuoj atsiras.
– Galbūt, – sutiko Genonas.
Staiga stojusi tyla plėtėsi sulig kiekviena sekunde ir slėgė.
– Galime važiuoti pas mane, – pasiūlė jis.
Erika iškart atmetė šį pasiūlymą – baiminosi prarasti sveiką protą, be to, nenorėjo laužyti pusmetrio taisyklės ir laiko apribojimo, kurio dar nespėjo nusistatyti.
– Labai miela iš tavo pusės, bet nebūtina. Neabejoju, kad elektra tuoj atsiras. Tėtis per praėjusias Kalėdas padovanojo nešiojamą televizorių su baterijom, jis tikrai veiks. Namuose manęs laukia šilta antklodė ir vilnonės kojinės.
– Žinau, – Genono balse suskambo slopinamas geismas, – atsimenu.
Erikai nudiegė papilvę – nudiegė taip stipriai, kad instinktyviai prisidengė pilvą ranka. Ji nieko neatsakė ir, vairuotojui sustojus, ištiesė ranką atsidaryti durelių.
– Ačiū, kad pavėžėjote. Nereikėjo trenktis traukiniu, be to, išvengiau sniego.
– Man tik smalsu, kodėl sutikai, kad parvežčiau tave namo, bet nesutinki pabūti pas mane tol, kol atsiras elektra?
– Na, yra du dalykai, kurių niekada negalima atsisakyti. Vienas – kelionė namo šiltoje jaukioje mašinoje siaučiant pūgai, jei tik tave veža ne žudikas maniakas.
– O antrasis?
– Kelionė į Pietų Floridą žiemos metu.
– Taigi atmeti pasiūlymą pabūti šiltame šviesiame bute, o ne tūnoti šaltuose ir tamsiuose namuose, nors tau siūlo ne žudikas maniakas.
– Taip, nes šiuo atveju man siūlo Blogas Pilkas Vilkas, – Erika šyptelėjo. – Dar kartą ačiū. Labanakt, Genonai.
Išlipusi lauk Erika susvirduliavo ir vos išsilaikė ant kojų. Išsaugojusi orumą ir atgavusi pusiausvyrą nupėdino prie durų, atsisuko pamoti nuvažiuojančiam Genonui ir staiga jai į petį stuktelėjo sniego gniūžtė.
Erika nustebusi pažvelgė į pažirusį sniegą. Genonas nusikvatojo ir ji įsmeigė akis į artėjantį vyriškį:
– Ką čia išdarinėji?
– Atleisk, – Genono balse nebuvo nė lašelio nuoširdumo. – Taikiausi į nugarą, bet tu atsisukai.
Jam prisiartinus, suirzusi Erika žengė žingsnį atgal.
– Taip nesąžininga. Taikeisi į nugarą?
– Kur matei sąžiningą sniego karą? – juokėsi Genonas. – Norėjau tik atkreipti tavo dėmesį, nes elgiesi kaip užsispyrusi kvailutė.
– Nesupratau?
– Taip ir elgiesi. Siūlau tau savo šiltą butą, o tu nori šalti namuose. Kvaila taip užsispirti, – Genonas pakėlė rankas: – Aš tavęs nė pirštu nepaliesiu.
Jo žodžiai paglostė Erikos savimeilę. „Nereikia taip reaguoti“, – iškart sudraudė save.
– Nebent pati maldausi, – gundomai atsainiu tonu ištarti žodžiai turėjo nuraminti Eriką, bet ji nebuvo tokia kvaila. Jau buvo susidūrusi su neatremiamu Genono žavesiu. Iki išsiskyrimo jai neteko maldauti prisilietimo, nes Genonas visuomet pirmas pradėdavo meilės žaidimus. Vėliau ji net negalvojo artintis prie jaunojo Elioto, nes jos širdies žaizdos smarkiai kraujavo.
– Nelabai moku maldauti, – atkirto Erika.
– Išdidumas kliudo, – pažymėjo Genonas.
– Ne, tiesiog niekada neteko, – Erika pasuko durų link.
Pajutusi