pratęsė ji, – o ar kuri nors iš jų su tavimi dar šnekasi?
– Taip, – Genonas dėbtelėjo į ją. – Mes išsiskyrėme taikiai. Viena ištekėjo, o kita gyvena Prancūzijoje.
– O trečioji?
– Sėdi šalia manęs, – atsakė Genonas, atrėmęs jos žvilgsnį, ir pajuto juos abu persmelkusį jaudulį.
– Ir nė viena nesukėlė skandalo?
– Ne.
– O aš norėjau, – prisipažino Erika. – Tu mane taip įskaudinai, kad norėjau klykti ir kumščiais trankyti sieną, daužyti indus, paleisti į tave krištolo taurę su šampanu ir galiausiai įmurkdyti tavo veidą į tortą.
Genonas apstulbo.
– Tikriausiai juokauji. Nesu sutikęs kitos tokios išauklėtos ir racionalios moters kaip tu.
– Ką gi, tikrausiai tai reiškia, kad tu sugebi sužadinti neišauklėtą ir neracionalią mano asmenybės pusę.
Genonas pažvelgė į Eriką, bandydamas įsivaizduoti ją isteriškai klykiančią, ir papurtė galvą:
– Tu pernelyg mandagi ir santūri, kad taip elgtumeisi.
– Galbūt, – atsiduso Erika. – Matyt, mano lūpomis kalba „Godiva“ likeris. Žinai, kaip sakoma, – jin ir jan, šviesa ir tamsa visada kartu.
– Matyt, gali išsilieti ir šviesiosios, ir tamsiosios aistros, – pridūrė Genonas.
– Gali, – sutiko Erika ir šelmiškai nusišypsojo. – Bet aš tave jau išgąsdinau.
– Nelabai, – atsikirto Genonas, jausdamas viduje kylantį karštį.
Iki šiol jo meilės romanai klostydavosi pagal jo planą. Dar pernai jis sugebėjo suvaldyti savo jausmus Erikai, bet dabar ši užduotis nebeatrodė tokia paprasta. Po galais, dėl to jis geidė jos dar labiau. Genonas mintyse nusikeikė. Iš kur kyla tokios pražūtingos mintys?
Jis kostelėjo.
– Einu gulti, ir tau leisiu pamiegoti.
– Dar kartą ačiū, – atsiliepė Erika. – Labanakt.
Eidamas į savo kambarį Genonas galvojo tik apie tai, kaip mielai nuplėštų Erikos drabužius ir paskęstų joje ant savo sofos. Šis vaizdas ilgai neleido užmigti.
Anksti pabudusi Erika brūkštelėjo padėkos raštelį, šalia padėjo pakelį kakavos, išėjusi gatvėje susistabdė taksi. Jos jausmai jaunajam Eliotui blaškėsi nuo vieno kraštutinumo iki kito. Ji troško būti šalia Genono, geidė jo dėmesio, o kartu žinojo, kad elgiasi kaip paskutinė kvailė, kartodama pernykštę klaidą. Ar neužteko vieno karto? Flirtas su Genonu Eliotu prilygo šokiui basomis ant degančių žarijų – vienaip ar kitaip ji nudegs.
Dieve, kaip gera, kol dar neapsvilo. Erika svaigo nuo Genono žvilgsnio, jai patiko švelnios jo pašaipėlės, patiko netgi kartu žaisti „Sudėliok žodį“. Ji žinojo, kad jis jos geidžia ir tas žinojimas vedė ją iš proto. Erika jokiam kitam vyrui nejautė tokios deginančios aistros kaip Genonui. Šis geismas ir neabejotinai puikūs jo genai buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių ji pasirinko jaunąjį Eliotą savo vaiko tėvu. Net jeigu apvaisinimas bus dirbtinis. Nors, deja, iš savo patirties žinojo, kad natūralus apvaisinimas būtų gerokai malonesnis.
Dūsaudama ji įžengė į savo butą ir liepė sau susiimti. Po penkiolikos minučių bute atsirado elektra. Erika nusiprausė ir pasiruošė naujai darbo dienai – sutelkti visas mintis į darbą, o ne į Genoną.
Besidažant blakstienas, suskambo telefonas. Prieš atsiliepdama Erika patikrino, kas skambina. Džeraldas. „Atsiliepk, – paliepė sau. – Savo pačios labui, atsiliepk.“ Ji čiupo telefono ragelį.
– Klausau?
– Labas, Erika, kaip išgyvenai pūgą? Išgirdęs, kad tavo kvartale dingo elektra, sunerimau.
„Koks jis mielas“, – pagalvojo Erika ir ją nusmelkė kaltės jausmas, kad visą vakarą praleido su Genonu jo dideliame šiltame bute.
– Man viskas gerai. Elektra vėl atsirado. O tu?
– Dėkui Dievui, pas mus ji nebuvo dingusi. Pagalvojau, jei jau paskutinis susitikimas „nuplaukė“ dėl pūgos, gal galėtume susitikti šįvakar, pavaišinčiau vakariene. Tik reiktų susitikti kiek vėliau.
Erika vos ne vos susilaikė iškart neatsisakiusi. Kodėl ji nori atsisakyti? Džeraldas yra kuo puikiausias ATG pavyzdys. Be to, jo genai taip pat puikūs.
– Kada norėtum susitikti?
– Aštuntą. Žinau, kad vėlokai, bet pasistengsiu rasti mums ypač gerą vietelę.
„Gražu“, – pripažino ji.
– Gerai, skamba viliojamai.
– Sutarėm. Paskambinsiu vėliau, kai užsakysiu staliuką, kad žinotumei, kur susitinkam.
– Lauksiu. Geros dienos.
– Ir tau. Nekantriai lauksiu šio vakaro.
Padėjusi ragelį Erika susiraukė. Jai irgi derėtų laukti šio vakaro. Jei visąlaik kartotų, kad laukia susitikimo su Džeraldu, galbūt taip imtų jaustis.
– Laukiu susitikimo su Džeraldu šįvakar, – murmėjo ji panosėje visą kelią iki darbo.
Erika ryžtingai žingsniavo koridoriumi į savo kabinetą, nusiteikusi susitelkti tik į darbą ir negalvoti apie Genoną. Taip bus naudingiausia.
Vos spėjo nusivilkti paltą ir prisėsti už stalo, suskambo telefonas.
– Jums skambina ponas Eliotas, – pranešė jos naujoji sekretorė.
– Kuris ponas Eliotas? – pasidomėjo Erika.
– Oi, ponas Maiklas Eliotas.
– Sujunk mane, – sekundę palaukusi ji prabilo: – Erika Leiven. Kuo galėčiau padėti, pone Eliotai?
– Galite vadinti mane Maiklu. Visko gali būti, kad vakare norėsite pavadinti mane ir kitaip.
Erika išgirdo jo balse nevilties gaidelę.
– Kas nutiko?
– Gavome dvi apybraižas, kurias turime spausdinti, bet ten – niekalas. Noriu, kad judu su Genonu šiandien tuos straipsnius sutvarkytumėte.
Moteris iš netikėtumo žioptelėjo.
– Su Genonu? – pakartojo ji, ausyse aidint nuleidžiamo vandens garsui: taip jos pusmetrio ir riboto laiko taisyklės nugarmėjo į klozetą.
– Taip. Tikiuosi, nebuvote šiai dienai nieko svarbaus numačiusi.
– Žinoma, turėjau planų, bet, atrodo, ši užduotis svarbesnė, tad planus galima pakeisti.
– Gerai. Jau pranešiau Genonui, galite dirbti jo kabinete.
– Klausau, pone. Iki pasimatymo, – baigė pokalbį Erika.
Ją nusmelkė įtarimas: ar tik Genonas nebus susitaręs su tėvu, kad šis padėtų ją prisivilioti? Padvejojusi papurtė galvą. Arba ji pradėjo kliedėti, arba pernelyg save sureikšmina. Genonui nereikia griebtis jokių triukų, norint prisivilioti moterį. „Kad ir ją pačią“, – susiraukusi pagalvojo Erika. Pačiupusi nuo stalo tušinuką ir bloknotą ji nuskubėjo į Genono kabinetą.
Genono sekretorė mostu pakvietė Eriką užeiti vidun. Jaunasis Eliotas pakėlė galvą nuo paprastai tvarkingo stalo, šįkart užversto popieriais ir nuotraukomis.
– Kas nutiko? – paklausė Erika.
– Sensacijos, pavaduojantis reporteris, naujas fotografas, – jis su pasipiktinimu papurtė galvą. – Laimė,