Ji pamatė, kaip Genonas sukando dantis, ir dar kartą mintyse nusistebėjo: „Kas čia dedasi?“
– Tavo teisė. Užsuksiu ryt po darbo.
– Atleisk, negalėsiu, – atsakė Erika. – Pusę penkių turiu susitikimą mieste ir į darbą nebegrįšiu.
Genonas lėtai linktelėjo, tarsi Erika bandytų jo kantrybę.
– Gerai, o ar dirbsi šį savaitgalį?
– Namuose, – ji žvilgterėjo į kalendorių. – Galėčiau antradienį.
– Pirmadienį po darbo, – nuo tokio Genono tono ne vienam stažuotojui širdis nusirisdavo į kulnus.
Iš vėžių išmušta Erika daugiau jo nebeerzino.
– Pirmadienį po darbo, – sutiko ji.
– Gerai, iki pirmadienio, – įbedė į ją akis Genonas. Užsitęsęs žvilgsnis tarsi siurbte išsiurbė orą jai iš krūtinės, galop Eliotas apsisuko ir išėjo pro duris.
Ji susmuko kėdėje ir užsidengė veidą rankomis.
– Kad jį kur… – sušnabždėjo.
Ji suprato, kad vis dar yra jam neabejinga ir susiraukė: negerai, labai negerai. Bandė save įtikinti, kad jos atsakymą galima pateisinti – prieš pokalbį su Genonu būtina viską apmąstyti, nieku gyvu negalima sau leisti, kad šitas vyriškis užkluptų ją nepasiruošusią.
Po dešimtųjų rungtynių „vienas prieš vieną“ Erika sustojo atsikvėpti ir pasitrynė kelius. Per pertraukėles tarp paskutinių šešių žaidimų ji spėjo užkąsti. Pažvelgusi į keturiolikmetę paauglę, kuri ją visiškai nuvarė nuo kojų krepšinio aikštelėje, Erika palingavo galvą:
– Galėtum ir pasigailėti senutės.
Tija Rodžers, daili ištįsusi mergaitė tamsiai rudomis akimis, gūžtelėjo pečiais eidama prie salės kampe prisėdusios globėjos. Kai buvo paaukštinta tarnyboje, Erika galėjo naudotis bendrovės sporto sale kada panorėjusi.
– Nieko nesena, tik per ilgai zulini kėdę savo prašmatniame kabinete.
– Nesi sena, – automatiškai pataisė Erika, nors jai pačiai atrodė, kad sulaukusi trisdešimt dvejų įžengė į antrąją gyvenimo pusę. – Nėra taip jau blogai, kai moka už tai, kad zulini kėdę. Be to, ten kai ką ir dirbu. Beje, kaip sekasi algebra?
Tija susiraukė.
– Man ji nepatinka.
– Kiek gavai už paskutinį testą?
– Septynis, – atsakė Tija.
– Jau geriau, šaunuolė, – Erika patapšnojo mergaitei per petį ir paėmusi jų paltus pasuko prie lifto.
Jų vietas aikštelėje iškart užėmė būrys vyrukų. Lifte Tija tylėjo.
– Reikia dešimtuko, – galiausiai niūriai pratarė mergaitė. – Privalau mokytis tik dešimtukais, jei noriu gauti koledžo stipendiją.
– Gausi stipendiją, – nuramino Erika.
Lauke jas pasitiko šaltis ir tamsa. Nusispjovusi Tija nusikeikė ir kandžiai paklausė:
– Iš kur žinai?
Erika susitvardė: ji privalo įkvėpti mergaitei norą kažko siekti ir apgludinti aštrius jos charakterio kampus. Tija gyveno su teta, nes motina šiuo metu kalėjo už narkotikų laikymą ir platinimą. Mergaitė dirbo mokyklos laikraštyje, todėl buvo nuspręsta įtraukti ją į globojamų vaikų programą.
– Pasistenk apsieiti be spjūvių ir keiksmažodžių.
– Visi spjaudosi ir keikiasi, – įžūliai atrėžė globotinė.
– Visi – tai ne tu. Tu kitokia – talentinga, protinga ir, svarbiausia, turi vidinės jėgos.
Rudose Tijos akyse atsispindėjo viltis, atmiešta nepasitikėjimu. Erika siekė sustiprinti tą viltį ir padėti atsiskleisti vidinėms mergaitės galioms, kurios padėtų jai šio bei to pasiekti gyvenime.
– Ar dėl to tu gavai puikų darbą ir kabinetą, kurį rodei prieš kelias savaites? Kiek girdėjau, tam reikalingi ryšiai.
Erikos atodūsis virto blyškiu garų debesėliu.
– Dirbu bendrovėje, kurioje daugumą vadovų sieja giminystės ryšiai, aš nesu jų šeimos narė.
Tija nusišypsojo:
– Reiškia, turėjai įspirti kažkam į subinę.
– Perkeltine prasme, – sutiko Erika, o mintyse šmėkštelėjo Genono užpakalis. Po netikėto vakarykščio apsilankymo ji niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Vis dar svarstė, ką jam atsakyti dėl „Pulso“. Pamojusi ranka Erika sustabdė taksi.
– Mano teta vis klausinėja, kodėl nedraugauji su nijokiu vaikinu.
– Jokiu vaikinu, – pataisė Erika.
– Taip ir sakau, – atrėžė Tija ir įlipo į sustojusį automobilį.
Šalia įsitaisiusi Erika pasakė taksistui Tijos namų adresą.
– Nedraugauju todėl, kad… – ji nutilo. Kodėl neturi draugo? Nes po draugystės su Genonu nebegali pažvelgti į kitą vyrą. – Todėl, kad įsimylėjau vieną vyrą, o jis mane paliko.
– Oho, – nusistebėjo Tija. – Kodėl? Kaip savo amžiui, tu labai graži.
Išgirdusi užuominą apie amžių Erika sunkiai atsiduso.
– Šiaip ar taip, ačiū. Kodėl jis mane metė? Greičiausiai suprato, kad nesu jo svajonių moteris.
Tija vėl nusikeikė.
– Turėtum jį pamokyti. Susirask kitą vyrą. Geresnį.
– Taigi, – atsakė Erika, mintyse pridurdama, kad jau metus ieško geresnio.
Po valandos ji įžengė į savo namą Parko šlaito gatvėje ir įsispyrė į mėgstamas šlepetes zuikučius. Pažvelgusi į rausvuose pūkuose paskendusias pėdas nusišypsojo: šlepetės visada pakeldavo jai nuotaiką. Mintyse prisižadėjusi išsiskalbti treningus, sugrūstus į sportinį krepšį, numetė jį koridoriuje, nužingsniavo į virtuvę ir ėmė skaitinėti paštą. Sąskaitos, sąskaitos… Staiga išvydo atviruką su Karibų jūros vaizdu ir ją persmelkė ilgesys: užsimerkusi regėjo raibuliuojančią šiltą jūrą, skaisčią saulę, pajuto šaltos „margaritos“[2] skonį ir išgirdo būgnų mušamą ritmą.
Atsidususi atsimerkė ir įjungė muzikinį centrą. Suskambo Ališos Kyz daina. Įsipylė taurę raudono vyno, pakėlė telefono ragelį ir išklausė paliktas žinutes. Pirmoji buvo nuo vienos geriausių Erikos draugių – ši kvietė aplankyti naujai atsidariusį barą. Antrąją žinutę paliko mama. Išgirdusi jos balsą Erika sunerimusi prikando lūpą. Kai mama skambino paskutinį kartą, užklupo ją silpnybės akimirką ir Erika išklojo beveik viską, ką jai pasakė daktaras. Trečioji žinutė buvo nuo Dago. Nuobodybės Dago. Jis geras vyrukas, tiesiog su juo labai nuobodu. Beklausant jo žinutės pyptelėjo telefonas ir Erika automatiškai atsiliepė:
– Klausau!
– Erika, jau nebesitikėjau išgirsti tavo balso. Kaip laikaisi, širdele?
Motina. Erika susiraukė.
– Atsiprašau, kad neperskambinau, mama. Tiesiog turiu daug darbo, be to, įsitraukiau į globėjų programą ir rūpinuosi viena paaugle. Kaip laikaisi? Kaip sekasi lošti bridžą?
– Vakar su tavo tėčiu buvome antri. Rytoj vakare rinksimės pas mus. Ką ten minėjai apie paauglės globą? Mieloji, juk nemanai, kad ta mergaitė atstos tau vaiką?
Erikai